Monthly Archives: January 2005

TeliaSonera Returns 3G Licence in Denmark

On October 11, 2004, the TeliaSonera Group closed the deal by which it acquired Orange Denmark from France Telecom. In connection with this and according to the provisional terms and conditions set by the Danish regulatory authority IT- og Telestyrelsen, the TeliaSonera Group received the 3G licence of Orange Denmark.

TeliaSonera will now return Orange’s 3G licence to the Danish regulatory authority and will at the same time pay the statutory sum of DKK 213 million (SEK 260 million) as earlier communicated, that the returning of the licence will cost, which corresponds to three annual payments of DKK 71 million.

The sum of DKK 213 million (SEK 260 million) will be reported in TeliaSonera’s Q4 2004 results as a non-recurring integration expense related to the merger with Orange in Denmark.

3G.co.uk

Lattelekom asks court to abolish order to cut interconnecting tariffs

Lattelekom that was ordered by the public utilities commission (PUC) to lower its interconnection tariffs hopes to overturn it in court.

The authorities said on 15 December that Lattelekom must reduce its interconnection tariffs by 80 percent from 1 January 2005.

Lattelekom then appealed to the administrative court saying that the deadline of 15 days that it was given by the authorities was too short and should be abolished.

The company now hopes that the court will rule to abolish the order.

If Lattelekom were to lower its tariffs it would reduce its profit by about 10 percent.

The profit of Lattelekom in 2003 was LVL 27.2 million, and profit could be as high as LVL 35 million in 2004.

bbn

Įtartini Antrojo operatyvinių tarnybų departamento darbuotojo Artūro Skučo žingsniai

2004 metų pačioje pabaigoje buvau paskelbęs straipsnį “Kodėl karinė kontržvalgyba siekė kontroliuoti “Lietuvos telekomą”? Po mano versijos pasirodymo žiniasklaidoje pasigirdo priekaištų, esą nepamatuotai kabinėjuosi prie dorų, nepriklausomybei nuopelnų turinčių vyrų – Artūro Skučo, Tado Vyšniausko, Arūno Baranausko. Girdi, parsidaviau kagėbistams. Konservatorė Rasa Juknevičienė net priekaištavo, kam bendradarbiauju su savaitraščiu “Laikas”. Jeigu atvirai, prieš atiduodamas spaudai savąją, subjektyviąją, “Lietuvos telekomo” skandalo analizę, iš tiesų svarsčiau, ar nesu naudojamas “v temnuju”, ar elgiuosi teisingai, mesdamas nepasitikėjimo šešėlį, sakykim, A.Skučo reputacijai.

Nūnai jaučiuosi dar tvirčiau, suabejojęs Antrojo operatyvinių tarnybų prie KAM darbuotojo A.Skučo padorumu. Kad A.Skučas 1988 – 1992 – aisiais atliko milžinišką teigiamą vaidmenį, niekas nesiginčija. Kad į valdžią 1992-aisiais atėję kairieji pasielgė kiauliškai, atsikratydami tiek A.Skuču, tiek kitais tuometininės Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojais – aišku ir pirmokui. Bet praeities nuopelnai, tegul ir dideli, nesuteikia teisės “bet kaip” elgtis vėliau, prabėgus penkiolikai metų.

Šiandien turiu įrodymų, jog Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM darbuotojas A.Skučas įsipainiojo į vadinamąjį “Lietuvos telekomo” skandalą. Jeigu prisimenate, oficialiai “Lietuvos telekomo” saugos reikalais besirūpinantis Tadas Vyšniauskas savo laiške šaipėsi iš lakios žurnalistų fantazijos. Jo tvirtinimu, “antrukai” nesiekė nelegaliais būdais gauti konfidencialios informacijos apie kai kuriuos bendrovėje fiksuotus telefoninius pokalbius, o bendrovės darbuotojai nepažeidė informacijos teikimo šalies specialiosioms tarnyboms įstatymų. T.Vyšniauskas, be kita ko, teigė: “Turiu Jus nuliūdinti – ir šį straipsnį, ir kitus Jūsų minimus straipsnius aš vertinu kaip laisvų (?) žurnalistų neribotos ar užsakytos fantazijos vaisius, sumegztus ant kelių viešai žinomų faktų”. Tačiau šiandien aiškėja, jog “antrukas” A.Skučas mažiausiai sykį yra prašęs T.Vyšniausko, kad šis, apeidamas įstatymus, pateiktų jam konfidencialios informacijos iš slaptųjų “Lietuvos telekomo” archyvų. Tik nėra aišku, ar T.Vyšniauskas pasidavė buvusio viršininko spaudimui (kadaise T.Vyšniauskas dirbo tuometiniame Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo A.Skučas). T.Vyšniauską pažįstantys kolegos teigia, jog šis – kietas, principingas, sąžiningas vyras. Todėl tikėtina, jog A.Skučas nieko nepešė iš buvusio pavaldinio. Be to, T.Vyšniauskas, mus informavusių šaltinių žiniomis, neturi reikalų su teisėsauga, jo nespaudžia skolos, jis nėra įsipainiojęs į meilės istorijas, tad ir šantažo versiją derėtų atmesti. Achilo kulno neturintį vyrą ne taip paprasta priverst nusižengti įstatymams, juolab tą, kuris turi gerai apmokamą darbą. Ir vis dėlto T.Vyšniauskas net neužsiminė apie neteisėtą “antrukų” pageidavimą, kai su juo, regis, labai draugiškai šnekučiavausi vieno konfidencialaus susitikimo metu. Kodėl?

Mums informaciją teikusių pareigūnų manymu, itin sąžiningas, principingas yra ir A.Baranauskas, buvęs “Lietuvos telekomo” saugos reikalų viršininkas, šiandien dirbantis privačioje saugos tarnyboje “Falck Security” (dabar ši uždaroji akcinė bendrovė vadinasi “Goup 4 Falck”). A.Baranauskas telefonu kadaise tvirtino, kad karinė kontržvalgyba ir “Lietuvos telekomas” vieni kitiems teikė slaptą informaciją griežtai laikydamiesi įstatymo raidės – jokio nukrypimo į šalį, jokių išimčių, jokių įstatymuose nenumatytų paslaugų. Tačiau mes disponuojame neginčijamais liudininkų parodymais, kad “antrukas” A.Skučas nelegaliais keliais bandė gauti informacijos ir iš savo buvusio pavaldinio A.Baranausko, kai šis dirbo “Lietuvos telekome” (A.Skučas siekė, jog “Lietuvos telekome” nebūtų užfiksuota, kas ir kada gavo konfidencialios informacijos apie kai kurių telefonų numerių savininkus). Tik ir vėl neaišku, ar A.Baranauskas pasidavė A.Skučo spaudimui. Įdomi detalė: skirtingai nei T.Vyšniauskas, A.Baranauskas šiandien nebedirba “Lietuvos telekome”. Kodėl? Pabandžiau šį klausimą pateikti pačiam A.Baranauskui, tačiau jis susitikti, kaip ir pirmąjį sykį, nepanoro…

A.Baranauską suprasti galima. Jam greičiausiai buvo daromas kur kas didesnis spaudimas, nei T.Vyšniauskui. Mat jis turi pažeidžiamų vietų. Žinoma, jo nuopelnai Lietuvos valstybei 1988 – 1992 metais – įspūdingi. Pavyzdžiui, jis yra saugojęs sunkiai sužeistą Tomą Šerną (visiems šį muitininką saugojusiems vyrams tuomet grėsė mirtinas pavojus). Tačiau A.Baranauskas turi Achilo kulną – teistumą. A.Baranauskas baustas pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2-ąją dalį (turto pasisavinimas) ir pagal BK 300 str. 1d. (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas). Bausmės dydis – laisvės apribojimas vieneriems metams (lygtinai) ir 1250 Lt bauda. Teismas įvyko 2004 metų balandžio 2 dieną. O 2004 metų gegužės 28 dieną A.Baranauskas įtrauktas į įskaitą (bausmė šiandien tebegalioja).

Vėlgi – ši nuodėmė nėra labai didelė, turint omenyje, kad A.Baranauskas nusižengė įstatymams dirbdamas liūdnai pagarsėjusiame “Tauro banke” pas liūdnai pagarsėjusį Genadijų Konopliovą (pas G.Konopliovą yra dirbęs, beje, ir ilgametis VSD vadovas Mečys Laurinkus). Ne A.Baranausko kaltė, kad jį, profesionalų asmens sargybinį, Prancūzijoje baigusį specialius mokslus, tuometinė LDDP paliko be pragyvenimo šaltinių – išmetė į gatvę. Ne A.Baranausko kaltė, kad tuomet jam pelningą darbą pasiūlė “Tauro banko” vadovas G.Konopliovas, bet kokia kaina siekęs, kad jo banke dirbtų kuo daugiau žymių, nepriklausomybei nusipelnusių žmonių. Nesunku įsivaizduoti, kaip G.Konopliovas (vėliau nusišovė) galėjo įpainioti į purvinas aferas savo asmens sargybinį. Gal A.Baranauskas lengvatinėmis sąlygomis pasiskolino iš banko pinigų, gal dar kas nors. Tačiau akivaizdu, kad šiandien A.Baranauskas gali būti šantažuojamas: nepateiksi A.Skučui konfidencialios informacijos, ignoruodamas teisinius dokumentus, į viešumą išplauks senosios tavo nuodėmės, ir tu vis tiek neteksi darbo “Lietuvos telekome”.

A.Skučo rankos taip pat surištos. Vieša paslaptis, kad A.Skučas po pasitraukimo iš AT apsaugos skyriaus viršininko pareigų gyveno … Rusijos slaptųjų tarnybų apraizgytoje slaviškoje valstybėje, bandydamas ten užsiimti verslu (omenyje turima Ukraina). Kodėl verslas nepasisekė, ką iš tiesų A.Skučas veikė, būdamas slaviškoje valstybėje, tiksliai nežino jokia Lietuvos specialioji tarnyba. Nėra iki galo išsiaiškinta, kas ir kodėl padengė dideles A.Skučo skolas. Tėra daugybė spėlionių ir mažai atsakymų. Todėl A.Skučas – įtartinas asmuo. Jį priimti į tarnybą bet kokiose specialiosiose tarnybose – didelė rizika. Tačiau A.Skučas dirba “antrukuose” iki šiol. O jeigu dirba, vadinasi, gauna užduočių. Jeigu teisiškai pagrįstų užduočių – viena. Tačiau kas gali paneigti, kad A.Skučas, kaip ir A.Baranauskas, nėra šantažuojamas: jeigu neatliksi įstatymo raidę ir dvasią pažeidžiančių žingsnių, į viešumą išplauks senieji nusižengimai (kai kurios asmeninės savybės, kai kurie nuotykiai kaimyninėse šalyse), ir tu vis tiek būsi sukompromituotas.

Kad teistumą turintis A.Baranauskas įdarbintas saugos tarnyboje “Falck Security” fizinės ir techninės apsaugos skyriaus viršininku, nieko keisto. Šios uždarosios akcinės bendrovės vadovas – Saulius Tulevičius. S.Tulevičius – iš to paties AT apsaugos skyriaus. S.Tulevičius irgi turi nuopelnų Lietuvos nepriklausomybei, kadangi saugojo nepriklausomybę paskelbusių Lietuvos pareigūnų gyvybes itin pavojingu metu (kai mūsų Kovo 11-osios Aktas dar nebuvo niekur pasaulyje pripažįstamas, kai prieš tuometinius Lietuvos valdžios vyrus galėjo būti surengtos pačios juodžiausios provokacijos).

“Falck Security” vadovą S.Tulevičių būtų galima pagirti, kad jis, skirtingai nei LDDP 1992-aisiais, neatstūmė A.Baranausko – priglaudė po savo sparneliu. Tačiau keista, kad S.Tulevičius arba jo pavaduotojai į savo firmą nepriima kitų valstybiškai, patriotiškai nusiteikusių, ne sykį pavojaus akivaizdoje išbandytų žmonių ar jų rekomenduotų specialistų. Nepriima nei į vadovaujamas, nei į eilinio darbuotojo pareigas. Koks skirtumas tarp A.Baranausko, kuriam “Falck Security” patikėjo itin svarbų darbų barą, ir tų, kuriuos “Falck Security” atstūmė? Skirtingai nei A.Baranauskas, anie niekad nėra turėję reikalų su teisėsauga, niekad nėra įsipainioję į abejotinos vertės sandorius. Todėl kyla pagrįstas klausimas – kokias politines grupuotes atstovauja pats S.Tulevičius? Iki šiol “Falck Security” laikiau pačia patikimiausia, pačia vakarietiškiausia saugos tarnyba Lietuvoje, kur kas švaresne nei “Ekskomisarų biuras”, “Ekaba” ar “Trikampis žiedas”. Jau vien dėl to, kad čia pirmuoju smuiku groja danai, turintys stiprias specialiąsias tarnybas, sugebančias rimtai pasipriešinti Rusijos žvalgybininkams. Dabar jau galvos guldyti už “Falck Security” nesiryžtu. Gal prorusiškas virusas įsimetė ir čia. Atvirai sakant, Rusijos žvalgybai kur kas palankiau turėti savo agentų vakarietiškos firmos vardą išsikovojusioje saugos tarnyboje nei, sakykim, “Ekskomisarų biure”. Ar S.Tulevičius bent retsykiais apie šiuos dalykus susimąsto, ar jis jau nebepagydomai susirgo didybės manija? Liaudies išmintis sako, kad dideli pinigai ir šlovė neatpažįstamai keičia žmones. Kai kurių “Falck Security” darbuotojų teigimu, S.Tulevičius šiandien visiškai nepanašus į tą jaunuolį, kuris saugojo Kovo 11-osios Aktą paskelbusių asmenų gyvybes 1990 – 1992 metais. Vadinasi, S.Tulevičius gali net nesistengt apsaugoti nuo Antrojo departamento intrigų pažeidžiamąjį A.Baranauską?

Nesu toks naivus, kad kreipčiausi į A.Skučą, prašydamas nurodyti pavardes Antrojo departamento pareigūnų, kurie jam liepė ne visiškai teisėtais būdais ieškoti pažinčių “Lietuvos telekome”. Tokio pobūdžio aferos kartais neišduodamos net mirties akivaizdoje. Tačiau gyvenimiška patirtis byloja, kad antiįstatymiški žingsniai retai kada daromi be tylaus vadovybės palaiminimo. Tuo metu, kai A.Skučas ieškojo kontaktų su “Lietuvos telekome” dirbančiais savo pavaldiniais, “antrukams” vadovavo plk.ltn. G.Bagdonas, juos kuravo tuometinis KAM viceministras Jonas Gečas, o KAM vadovu dirbo Linas Linkevičius. J.Gečas ir L.Linkevičius šiandien sėdi jau kitose valdiškose kėdėse. Kalbama, kad ėmė klibėti ir G.Bagdono kėdė. Žodžiu, belieka viltingai žvelgti į naująjį krašto apsaugos ministrą Gediminą Kirkilą. Tačiau ir šiuo atveju netikiu dideliais stebuklais. Naivu manyti, kad G.Kirkilas – būtent tas asmuo, kuris norėtų išaiškinti visus Antrojo departamento vadovybės pažeidimus.

Gintaras VISOCKAS
2005.01.27.

Kodėl karinė žvalgyba siekė kontroliuoti “Lietuvos telekomą”?
(Tai – ankstesnysis straipsnis, pasakojantis apie “Lietuvos telekomo” ir Antrojo operatyvinių tarnybų prie KAM bendradarbiavimo peripetijas).

Tikrosios priežastys išaiškės negreitai
Tikrųjų “Lietuvos telekome” kilusio skandalo priežasčių ieškojimas – paini ir tuo pačiu kvapą gniaužianti istorija. Į svarbiausią klausimą, kas ir kokiems reikalams naudojo perteklinę sekimo, pasiklausymo, stebėjimo aparatūrą, neatsakyta. Ir greičiausiai dar negreit bus pagarsintos visos “Lietuvos telekomo” paslaptys. Tiesiog kažkas specialiai paviešins kelias visiškai priešingas versijas. Provakarietiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenės dalis įžvelgs Rusijos slaptųjų tarnybų įtaką, Rusijos imperinių kėslų nematantys lietuviai manys, jog perteklinė aparatūra buvo skirta apsisaugoti vien nuo finansinių aferistų.

Tačiau greta šios versijos nuo pat skandalo pradžios sklando ir kitokio pobūdžio įtarimai – informaciją nelegaliu būdu galėjo kaupti Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM. Esama net įtarimų, kad surinkti duomenys galėjo būti perduodami užsienio valstybių specialiosioms tarnyboms, tarp jų – žvalgybinėms organizacijoms, kurios nėra draugiškos NATO aljansui.

Pulkininko leitenanto Gintaro Bagdono pozicija
Kad “Lietuvos telekomo” nelegaliai renkamą slaptą informaciją kaupia ir užsieniui perduoda ar parduoda plk.ltn. Gintaro Bagdono vadovaujami “antrukai”, informavo pagrindinės žiniasklaidos priemonės. 2004 metų rugsėjo 10-ąją spauda pateikė ir paties Antrojo operatyvinių tarnybų prie KAM direktoriaus plk.ltn. G.Bagdono versiją:

“Departamentas niekada nieko neteisėto nedarė. Žvalgyba yra tam, kad tarnautų savo šaliai, valstybei. Manau, kad tai kažkieno paleista antis. Esu tuo įsitikinęs.” Pasak plk.ltn. G.Bagdono, žvalgyba ir panašios tarnybos, rinkdamos slaptą informaciją, negalėtų naudotis privačių kompanijų paslaugomis.

Bet ar galima aklai pasitikėti plk.ltn.G.Bagdono žodžiais? Mūsų žiniomis, viešai neskelbtini duomenys iš “Lietuvos telekomo” būstinės būdavo atiduodami ir politinėms jėgoms, kurios siejamos su nušalinto prezidento Rolando Pakso aplinka. O juk prezidentu tapęs R.Paksas į VSD vadovo postą troško pasodinti būtent plk.ltn.G.Bagdoną.

Ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto informacijos rinkimo Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo gavusi informacijos, kad “ryšio paslaugas teikianti bendrovė naudoja ir įrangą, kuri yra perteklinė ryšių tiekimo paslaugų požiūriu, ir kad joje gali būti duomenų, susijusių su asmens privačiu gyvenimu, kurių kaupimas, laikymas bei panaudojimas gali pažeisti tam tikrų įstatymų reikalavimus”.

VSD vadovo Arvydo Pociaus versija
VSD vadovas Arvydas Pocius pripažino, jog iš “Lietuvos telekomo” paimta aparatūra turi plačias galimybes, jog informacija neleistinu būdu greičiausiai rinkta ir apie politikus. VSD generalinis direktorius A.Pocius neatmetė galimybės, jog įranga galėjo būti sumontuota ir be “Lietuvos telekomo” vadovybės žinios (“Lietuvos telekomo” vadovas – Arūnas Šikšta). Anot “Lietuvos telekomo” vadovo A.Šikštos, “per kratą buvo paimta standartinė kompiuterinė įranga – tarnybinė stotis, skirta apsisaugoti nuo sukčiavimo, neteisėto prisijungimo prie abonentinės linijos. Ji naudota nuo 2001 metų. Pasak buvusio “Lietuvos telekomo” vadovo Tapio Paarmos, “STT bet kuriuo paros metu gali klausytis pokalbių ir naudotis sukaupta pokalbių baze net nežinant “Lietuvos telekomo” vadovui.”

Vėliau VSD vadovas A.Pocius, duodamas interviu, Lietuvos dienraščiams, pripažino: “Mano žiniomis, pasitvirtino tai, kad telekomas disponavo pertekline aparatūra, kuri reikalinga užtikrinti ne tik bendrovės interesus. Be to, tam tikroje aparatūroje buvo rasta ir per daug informacijos”. VSD generalinis direktorius A.Pocius neneigė, kad ant kompiuterio laikmenų buvo užrašytos garsių politikų pavardės – Algirdas Brazauskas, Egidijus Kūris, Antanas Valionis, Albinas Januška… Kodėl šios pavardės atsidūrė vadinamuosiuose “juoduosiuose sąrašuose”, pasak A.Pociaus, dar reikia išsiaiškinti.

Beje, Lietuvos generalinė prokuratūra 2004 metų spalio 18-ąją nutraukė pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimų nusikalstamų veikų, pažeidžiančių asmens privataus gyvenimo neliečiamumą (su kuo buvo siejamas “Lietuvos telekomas”). Prokurorai savo veiksmus aiškino šitaip: “kai kurie duomenys šioje bendrovėje kaupti ir saugoti be reikalo, tačiau techninė ir programinė įranga tikrai nebuvo naudojama nusikalstamiems tikslams”. “Lietuvos telekomo” vadovas A.Šikšta šioje istorijoje linkęs įžvelgti konkurentų pinkles. Jo žodžiais, “apie tą paslaptingąją įrangą žinojo visos specialiosios tarnybos, tad kodėl mūsų darbuotojai turėtų piktnaudžiauti?”

Rimstantį “Lietuvos telekomo” skandalą bandyta gaivinti. Prisiminti “Lietuvos telekomo” įmonę privertė keli ministrai, pareikalavę išsiaiškinti, kodėl buvo fiksuojami jų telefoniniai pokalbiai. Aiškindamasis, kodėl generalinė prokuratūra lengva ranka nutraukė ikiteisminį tyrimą, prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, jog prokurorai, nutraukdami ikiteisminius veiksmus, greičiausiai nepakankamai atsakingai įvertino visas šio reikalo aplinkybes.

Netikėtas Lino Linkevičiaus žingsnis
2004 metų lapkričio pabaigoje šia tema netikėtai prabilo ir tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. Internetinė žiniasklaida informavo, kad laikinai ministro pareigas einantis L.Linkevičius nurodė Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie KAM pratęsti tyrimą dėl neteisėtai “Lietuvos telekome” kauptų duomenų apie abonentus, tarp jų – ir aukštus valstybės pareigūnus. Pasirodo, “Lietuvos telekome” buvo fiksuojami ir krašto apsaugos sistemos pareigūnų skambučiai. Toks laikinai ministro pareigas einančio L.Linkevičiaus uolumas – įtartinas. “Antrukai” minimi kaip struktūra, galėjusi įsipainioti į “Lietuvos telekomo ” skandalą, o ministras žūtbūt siekia, kad tie patys “antrukai” tirtų galimas savo aferas “Lietuvos telekomo” būstinėje. Be to, remiantis šiandien galiojančiais įstatymais, nei Lietuvos karinė žvalgyba, nei karinė kontržvalgyba neturi teisės kištis į civilių reikalus.

Tačiau tuos L.Linkevičiaus žodžius derėtų įsidėmėti. Kam naudinga, kad “Lietuvos telekomas” fiksuotų krašto apsaugos sistemos pareigūnų telefoninius pokalbius? Sprendžiant iš to, kaip L.Linkevičius norėjo išsilaikyti šiame poste (net į socialdemokratų partiją įstojo), tokios informacijos gavimu galėjo būti suinteresuotas ir pats ministras. Kad L.Linkevičius bet kokiomis priemonėmis siekė kontroliuoti visus informacijos šaltinius, byloja nelegalūs bandymai sekti jam oponavusį buvusį kariuomenės vadą generolą Joną Kronkaitį, pastangos nutildyti ministerijai nepalankius žurnalistus, siekis į prezidento Valdo Adamkaus komandą infiltruoti savus žmones, troškimas į STT vadovo kėdę pasodinti vieną iš savo dešiniųjų rankų – ilgametį KAM viceministrą Povilą Malakauską.

Jeigu L.Linkevičius neleistinais būdais kaupė informaciją savo asmeniniams, siauriems reikalams, – pusė bėdos. Būtų kur kas blogiau, jeigu kada nors paaiškėtų, jog jo asmeniškai vadovaujami “antrukai” kaupė informaciją, siekdamai ją perduoti tretiesiems asmenims, kurie nepalankūs NATO ir Europos Sąjungai.

Koks “antruko” Artūro Skučo vaidmuo?
Ar galėjo nematoma ranka tuometinė KAM vadovybė kontroliuoti “Lietuvos telekomo” paslaptingąją aparatūrą? “Lietuvos telekomo” aparatūrą, dėl kurios kilo skandalas, dar ne taip seniai prižiūrėjo mažiausiai du buvę Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnai – Tadas Vyšniauskas ir Arūnas Baranauskas (A.Baranauskas šiandien jau nedirba “Lietuvos telekome”, jis – saugos tarnybos “Falck Security” fizinės ir techninės apsaugos departamento direktorius). O “antrukuose” kaip tyčia (koks sutapimas) darbuojasi buvęs jų viršininkas – Artūras Skučas. Redakcija turi įtarimų, jog A.Skučas palaiko ryšius su buvusiais pavaldiniais per buvusį (o gal ir esamą) Antrojo departamento pareigūną Zigmą Slušnį (Z.Slušnys už kai kuriuos grubius nusižengimus kadaise pasitraukė iš Antrojo departamento). Ir tie ryšiai nėra nei epizodiniai, nei atsitiktiniai. Mūsų šaltinių teigimu, net ir “Lietuvos telekomo” patalpose vykusių susitikimų metu ne sykį kalbėta būtent apie tos skandalingosios aparatūros panaudojimo galimybes. Todėl tikimybė, kad L.Linkevičius, pažeisdamas įstatymus, galėjo valdyti “Lietuvos telekome” esančią aparatūrą nežinant net “Lietuvos telekomo” vadovybei – panaši į tiesą. Gal kaip tik todėl L.Linkevičius ir siekė, kad tyrimą “Lietuvos telekome” atliktų jam tiesiogiai pavaldus AOTD?

Kad šioje istorijoje gali būti įsipainiojęs Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, netiesiogiai byloja ir neatsargus A.Skučo žestas praėjusių metų pavasarį. 2003 metų gegužės pradžioje viename iš Lietuvos dienraščių pasirodė informacija, jog kai kurios jėgos kėsinosi į A.Skučo ir jo artimųjų gyvybę. Omenyje turiu “Respublikoje” pasirodžiusį Jūratės Kiliulienės straipsnį – “Atgimimo A.Skučas sulaukė tik prieš kelerius metus”. Jame pasakojama ne itin nusisekusi Artūro Skučo gyvenimo istorija. A.Skučas buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, paskelbus nepriklausomybę, vadovavo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui, vėliau, 1992-aisiais, tapo politinių intrigų auka ir buvo išstumtas iš darbo. Trumpai dirbo liūdnai pagarsėjusiame “Tauro” banke, patyrė nepriteklių, asmeninių problemų. Straipsnyje esama netiesioginių užuominų, jog ir dabar A.Skučas nesijaučia visiškai saugus. Kam Antrojo departamento darbuotojui šovė į galvą pasakoti apie asmenines bėdas viešai? Gal tokiu drastišku žingsniu jis siekė užbėgti įvykiams už akių, nes iš tikrųjų disponuoja itin slapta informacija? Gal tas viešumon patekęs interviu yra rimtas saugiklis, signalizuojantis A.Skučą šantažuojančioms arba A.Skučo nekenčiančioms jėgoms: nelieskite manęs, nes visi nešvarūs darbeliai, kuriuos verčiate atlikti, išplauks į paviršių?

Kodėl Antrojo departamento pareigūnas nesijaučia saugus?
Gal A.Skučas nesijaučia saugus, nes žino tikrąsias “Lietuvos telekomą” ištikusio skandalo priežastis? Kodėl KAM vadovas L.Linkevičius neatsikratė dešiniuku ir antikomunistu A.Skuču, kaip atsikratė Kostu Mickevičiumi, Kęstučiu Kaminsku, Arvydu Šidlausku, Algirdu Patacku, Arūnu Dalinkevičiumi ir kai kuriais kitais “antrukais”, išmesdamas juos tiesiog į gatvę? Viena iš versijų: A.Skučas per savo buvusius pavaldinius karinei žvalgybai ir kontržvalgybai padėjo įkelti koją į “Lietuvos telekomą”. Kaip bebūtų gaila, tačiau A.Skučas dėl kai kurių asmeninių silpnybių šiandien tikrai nėra pati tinkamiausia kandidatūra darbui “antrukuose”. Tačiau G.Bagdonui jis vis tiek tinka.

Siekdamas kuo didesnio objektyvumo, kreipiausi į T.Vyšniauską, prašydamas pakomentuoti vadinamąją AOTD versiją. Ir štai kokio atsakymo sulaukiau.

Tado Vyšniausko laiškas
“Dėkoju už Jūsų pademonstruotą ypatingą dėmesį man. Turiu Jus nuliūdinti – ir šį straipsnį, ir kitus Jūsų minimus straipsnius aš vertinu kaip laisvų (?) žurnalistų neribotos ar užsakytos fantazijos vaisius, sumegztus ant kelių viešai žinomų faktų.
Tai suprantama, dabar laikai yra tokie, kad žurnalistai turi galimybę taip pramogauti, gali tokiomis, kartais pinigingų struktūrų užsakomomis ir todėl gerai apmokomomis pramogomis net pelnyti sau duoną. Nemalonu, kad taip pramogaudami žurnalistai pateikia išgalvotus “faktus” ir dažnokai rašydami neteisybę juodina žmogų ir pamina viską, ką vis dar sugeba paminti.
Skaitydamas tas nesąmones, kurias sukurpė kiti ir, man labai gaila, Jūs taip pat, skaitydamas tai, ką Jūs išgalvojote ir dėmesingai rašote apie mane bei mano buvusius bendradarbius, tegaliu įtarti tik vieną – Lietuvoje tebevyksta arši politinė kova tarp rytų ir vakarų, žinomos triraidės struktūros mus visus tebelaiko savo dėmesio lauke ir kiekviena, net išgalvota proga, stengiasi mus apjuodinti. Man labai nemalonu, kad šį kartą tai daroma panaudojant Jus, Jūsų protą bei Jūsų lūpas, nes, atvirai prisipažinsiu, buvau žymiai geresnės nuomonės apie Jus dar netolimoje praeityje.
Būsiu dėkingas, jei ateityje nebesikreipsite į mane panašiais klausimais nei žodžiu, nei raštu.”

Įdomiausia, kad jau kitą dieną T.Vyšniauskas elgėsi priešingai – pakvietė į “Lietuvos telekomą” susipažinti su vadinamąja pertekline aparatūra, prašydamas užmiršti piktąjį atsakymą. Priėmė vienas iš rizikos valdymo skyriaus vadovų Giedrius Vegys bei dar keli “Lietuvos telekomo” darbuotojai, linkę nenurodyti nei savo pavardžių, nei pareigų. Pokalbio būta ilgo ir tarsi nuoširdaus. “Lietuvos telekomo” saugumo reikalais besirūpinantys darbuotojai pateikė tris kontrargumentus. Vadinamoji perteklinė aparatūra sukonstruota taip, kad galėtų gaudyti tik abonentus, kurie bando sukčiauti. Tos aparatūros dėka neįmanoma klausytis konkretaus abonento pokalbių. Įmanoma pasiklausyti tik tų pokalbių, kurių autoriai rinko per daug numerių ir kilo įtarimų, jog ruošiamasi sukčiauti. Z.Vegio žodžiais, vienas iš paprasčiausių sukčiavimo modelių – atgalinis ryšys. Pavyzdžiui, skambutis iš Lietuvos į Meksiką kaštuoja dvigubai brangiau, nei skambutis iš Meksikos į Lietuvą. Taigi sutaupyti kelis šimtus litų siekiantis pašnekovas Lietuvoje surenka ne tik Meksikos kodą, ne tik abonento Meksikoje numerį, bet ir tam tikrą skaičių kombinaciją, kuri skambutį paverčia atgaliniu. Į “Lietuvos telekomą” po papildomos specialios skaičių kombinacijos ateina duomenys, jog skambinama ne iš Lietuvos į Meksiką, bet iš Meksikos į Lietuvą. Apversti pokalbį aukštyn kojomis padeda nelegali aparatūra, kurią naudoja iš skambučių vagysčių milijonus susikraunanti tarptautinė mafija.

“Lietuvos telekomo” saugumo reikalais besirūpinantys pareigūnai neatmetė galimybės, kad būtent dėl įtarimų sukčiavimu į jų akiratį galėjo patekti ir, sakykim, užsienio reikalų ministro Antano Valionio ar tuometinio krašto apsaugos ministro L.Linkevičiaus telefonas. “Lietuvos telekomui” visiškai nesvarbu, kas skambina – namų šeimininkė ar ministras. Jeigu ministras apart abonento numerio ir šalies kodo surinko keletą papildomų skaičių, tokiu atveju vadinamoji perteklinė aparatūra jį ir užfiksavo. Užfiksavo ne todėl, kad jis ministras, o todėl, kad, skambindamas konkrečiam abonentui, jis surinko keletą nereikalingų (papildomų) skaičių. Antrojo departamento įsipainiojimo galimybę “Lietuvos telekomo” rizikos valdymo specialistai kategoriškai atmetė, tvirtino visiškai pasitikį savo darbuotoju T.Vyšniausku bei buvusiu darbuotoju A.Baranausku ir paminėjo turį daug rimtų, neaiškioms politinėms jėgoms atstovaujančių konkurentų. Pavyzdžiui, “5 kontinentus”, kurie pastaruoju metu kraštligiškai domisi jų bendrovės reikalais.

Arūnas Baranauskas susitikti nepanoro
Skirtingai nei T.Vyšniauskas, buvęs A.Skučo apsaugos skyriaus darbuotojas Arūnas Baranauskas nepanoro susitikti su “Lietuvos telekomo” skandalu besidominančiu žurnalistu. Jis tik tvirtino, jog nei Antrasis departamentas, nei “Lietuvos telekomas” nepažeidė galiojančių įstatymų. Sutrikęs A.Baranauskas telefonu įrodinėjo, jog šios abi įstaigos nesielgė antiįstatymiškai – nekaupė jai nepriklausančios informacijos ir neperdavinėjo jos kitoms valstybėms. Užuot sutikęs pasišnekėti ne telefonu, jis pradėjo cituoti ištraukas iš įstatymų, kuriais vadovaujasi “antrukai” bei “Lietuvos telekomas”, kontroliuodami telefoninius pokalbius. (Kad norėčiau susitikti konfidencialiam pokalbiui, 2004 metų pavasarį buvo pranešta ir Antrojo departamento darbuotojui A.Skučui. Deja, šis pareigūnas pasirinko tylėjimo taktiką).

Sustiprina ar susilpnina vadinamąją AOTD versiją oficialūs “Lietuvos telekomo” vadovų paaškinimai? Kada “Lietuvos telekomo” rizikos valdymo reikalais besirūpinantis T.Vyšniauskas buvo nuoširdus – rašydamas piktąjį atsakymą ar kviesdamas jį užmiršti? Kodėl toks išsigandęs buvo A.Baranauskas, kai sužinojo, kad domiuosi galimais “Lietuvos telekomo” ir Antrojo departamento ryšiais? Galų gale kur dėti Antrojo departamento pareigūnų, nepasitikinčių šiandienine A.Skučo veikla, parodymus? Jie tebėra įsitikinę, jog būtent šis pareigūnas per savo buvusius pavaldinius padėjo “antrukams” nelegaliai įkelti koją į “Lietuvos telekomą”…

Gintaras VISOCKAS

Swedish snoop law targets Russia

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIO TEISMO 2005 m. sausio 24 d. NUTARTIS

Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2005
Procesinio sprendimo kategorija
44.5.2.17; 44.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. sausio 24 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Valentino Mikelėno (pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Degutienės individualios įmonės „Kertupis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Rasa“, UAB „Druskininkų Rasa“, UAB „Vegoplastas“ ieškinį atsakovui R. Degutienės individuliai įmonei „Kertupis“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė

Ieškovai UAB „Rasa“, UAB „Druskininkų Rasa“, UAB „Vegoplastas“ 2001 m. birželio 26 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad UAB „Vegoplastas“ 1998 m., o UAB „Druskininkų Rasa“ 1999 m. išleido į rinką mineralinį vandenį 2 litrų talpos buteliuose, kurių etikėje išskirtinai rašomas žymuo „Rasa“, ir ieškovai nuolat investavo lėšas į šio mineralinio vandens reklamą. Atsakovas R. Degutienės įmonė „Kertupis“ 2000 m. sausio mėnesį taip pat išleido į rinką mineralinį vandenį 2 litrų talpos buteliuose, kurių etiketėse rašomas analogiškas žymuo „Rasa“. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 235-816/2000 yra konstatuota, jog R. Degutienės įmonė „Kertupis“, žymėdama savo produkciją žodiniais žymenimis „Rasa“ ir „Druskininkų Rasa“, pažeidė išimtines ieškovų teises į firmos vardą, taip pat Konkurencijos įstatymo nuostatas dėl sąžiningos konkurencijos. Ieškovų teigimu, UAB „Vegoplastas“ nuo 1998 m. iki 2001 m. vasario 19 d. žodinio žymens „Rasa“ reklamai išleido 400 088,24 Lt, o UAB „Druskininkų Rasa“ – 76 750,80 Lt, dėl to mineralinis vanduo, pažymėtas žymeniu „Rasa“, tapo gerai žinomas ir paklausus Lietuvos gėrimų rinkoje, o atsakovas nesąžiningai naudojosi ieškovų daromos žymens „Rasa“ reklamos suteikiama nauda ir be pagrindo sutaupė ieškovų sąskaita lėšų savo produkcijos reklamai (1964 m. CK 512 straipsnis). Be to, atsakovas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarė ieškovams didelę materialinę žalą, nes dalis ieškovų minėto žymens reklamai išleistų lėšų buvo panaudota ne ieškovų, bet atsakovo produkcijos pardavimo skatinimui, ieškovai neteko dalies pirkėjų, taigi negavo ir dalies pajamų (CK 483 straipsnis, Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovai nurodė, kad ginčo nagrinėjimo metu Lietuvos mineralinio vandens rinkoje trys įmonės naudojosi žodinio žymens „Rasa“ reklamos teikiama nauda, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovams padarytą žalą ir sumokėti 1/3 dalį jų turėtų žodinio žymens „Rasa“ reklamos išlaidų. Ieškovai, remdamiesi CK 483 straipsniu, prašė teismą priteisti iš atsakovo R. Degutienės individualios įmonės „Kertupis“ ieškovui UAB „Vegoplastas“ 133 362,74 Lt, o ieškovui UAB „Druskininkų Rasa“ – 25 583,60 Lt žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2003 m. kovo 24 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje konstatuota, jog R. Degutienės įmonė „Kertupis“, žymėdama savo produkciją etikete, kurioje rašomas ieškovų pirmumo teise naudojamas žymuo „Rasa“, t. y. etikete, klaidinančiai panašia į analogišką ieškovų produkciją žyminčią etiketę, įvykdė nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Teismas nusprendė, kad atsakovas, pardavinėdamas savo produkciją, kurios etiketėje rašomas išskirtinis žymuo „Rasa“, pažeidė ieškovų interesus, nes sumažėjo ieškovų intensyviai reklamuojamo produkto pardavimas. Teismo nuomone, nustatant žalos dydį, pagal analogiją galima taikyti Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio nuostatas, nes kitai įmonei pirmumo teise priklausančio žymens naudojimas savo esme yra labai artimas kito asmens prekės ženklo naudojimui, o Konkurencijos įstatyme nėra numatyta žalos dydžio nustatymo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnį teismas, nustatydamas nuostolių dydį, atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas, kitas išlaidas. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju ieškovai pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo po 1/3  dalį kiekvieno jų turėtų išlaidų reklamai, todėl ieškinį patenkino (CK 483 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos dydžio klausimą, įvertino padaryto pažeidimo esmę, ieškovų negautas pajamas ir iš esmės teisingai apskaičiavo priteistinos žalos dydį, nors sprendime išsamiai ir nenurodė žalos apskaičiavimo mechanizmo bei konkrečių įrodymų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, apeliacinėje instancijoje patikrinus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, laiką, kurį atsakovas naudojo etiketę su žymeniu „Rasa“, lėšas, išleistas mineralinio vandens, pažymėto etiketėmis su šiuo žymeniu, reklamai, santykį tarp atsakovo pagaminto ir realizuoto mineralinio vandens bei ieškovų tam tikru laikotarpiu pagaminto ir realizuoto mineralinio vandens, kurio etiketėse buvo žymuo „Rasa“, apimčių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovams atlygintinos žalos dydį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. Degutienės individuali įmonė „Kertupis“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai neteisingai išsprendė atsakovo atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą dydžio klausimą. Teismai netyrė byloje esančių įrodymų, o tiesiog nurodė, kad ieškovai reklamai skyrė daug lėšų ir priteisė 1/3 dalį ieškovų nurodytų reklamos išlaidų. Atsakovas mineralinį vandenį „Rasa“ pradėjo realizuoti tik nuo 2000 m. kovo mėnesio, taigi ieškovų 1998, 1999, 2000 m. pradžioje turėtos reklamos išlaidos skatino jų pačių produkcijos pardavimą, ir atsakovas neturi atlyginti iki 2000 m. kovo mėnesio ieškovų reklamai išleistų lėšų. Teismai, visiškai tenkindami ieškovų ieškinį, nevertino byloje esančių įrodymų (Revizijų departamento prie Finansų ministerijos atliktos R. Degutienės įmonės „Kertupis“ dokumentinės revizijos akto, atsakovo pateiktos pažymos apie produkcijos realizavimą), kurie reikšmingi vertinant ieškovams padarytą žalą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 8 d. nutarties nurodymų (civ. byla Nr. 3K-3-166/2004). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovai prašo priteisti ne tik už mineralinio vandens, bet ir vaisvandenių, kitos produkcijos reklamą. Pagal dokumentinės revizijos aktą atsakovo įmonė turėjo labai mažą mineralinio vandens „Rasa“ rinkos dalį ir negalėjo padaryti didelės įtakos ieškovų finansiniams rezultatams. Iš atsakovo pažymos matyti, kad už realizuotą mineralinį vandenį „Rasa-1“ gauta tik 1006,67 Lt pelno, taigi, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, ieškovų žala galėtų būti tik atsakovo gauto pelno dydžio. Teismai už nedidelę atsakovo turėtą naudą nepagrįstai priteisė ieškovams didelį ir neįrodytą žalos atlyginimą.
2. Teismai, spręsdami dėl atsakovo nesąžiningumo, nevertino 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, kuriame nurodyta, kad etiketės su užrašu „Druskininkų natūralus mineralinis vanduo Rasa-1“ eskizas buvo pagamintas atsakovo užsakymu dar 1996 m., t. y. žymiai anksčiau, negu ieškovai įregistravo nuosavybės teises į ginčo žymenį. Be to, atsakovas daugelį metų derino šios etiketės projektus, ir jį klaidino norminių aktų reikalavimai etiketėje būtinai nurodyti vandens šaltinio pavadinimą. Teismai taip pat neįvertino aplinkybės, kad ieškovai nepranešė atsakovui apie savo išimtines teises į figūrinį ženklo vaizdą. Be to, atsakovas ne identiškai nuplagijavo produkcijos pavadinimą, bet tik nuoširdžiai klysdamas naudojo atskirus žymenis, todėl teismai nepagrįstai įvertino atsakovo veiksmus kaip tyčinius.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai UAB „Druskininkų Rasa“, UAB „Vegoplastas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismas, spręsdamas ieškovui priteistinos žalos dydžio klausimą, įvertino visas aplinkybes, būtinas nustatant žalos dydį, ir įvertino ne tik laikotarpį, kurį atsakovas naudojo etiketę, dėl kurios buvo konstatuotas nesąžiningos konkurencijos faktas, bet ir lėšas, ieškovų išleistas mineralinio vandens, pažymėto etiketėmis su skiriamuoju žymeniu „Rasa“, reklamai, taip pat santykį tarp atsakovo pagamintos ir realizuotos produkcijos. Įvertinus atsakovo pažeidimo esmę, ieškovams padarytos žalos dydį, ieškovų negautas pajamas, žymens „Rasa“ reklamai turėtas išlaidas, teismo priteistas 158 946,34 Lt dydžio žalos atlyginimas tik minimaliai atlygina ieškovų dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patirtą žalą.
2. Teismas neprivalėjo tirti ieškovų ir atsakovo etikečių panašumo bei produkcijos platinimo faktinių aplinkybių, nes atsakovų veiksmų nesąžiningumas konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-875/2001.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo neteisėti veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, todėl atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, neįrodinėtinas. Ieškovams padarytos žalos dydį teismai nustatė remdamiesi ieškovų pateiktais įrodymais, patvirtinančiais jų išlaidas produkcijos reklamai. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė nei žalos apskaičiavimo mechanizmo, nei konkrečių įrodymų, patvirtinančių žalos faktą ir jos dydį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde atsakovas kelia kriterijų, pagal kuriuos apskaičiuojama žala, padaryta nesąžininga konkurencija, nustatymo problemą. Žalos fakto ir jos dydžio nustatymas yra fakto klausimai, todėl juos privalo spręsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinis teismas gali spręsti tik teisės klausimus, t. y. teisės normų, reglamentuojančių žalos institutą, aiškinimo ir taikymo klausimą.
Konkurencijos įstatymo 17 ir 46 straipsniai numato žalos atlyginimą kaip vieną pažeistų teisių gynimo būdų. Tačiau Konkurencijos įstatymas nenustato jokių specialių kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti apskaičiuojama žala, padaryta nesąžininga konkurencija. Todėl darytina išvada, kad žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendrais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse.
Žala civilinėje teisėje suprantama kaip tam tikri turtiniai praradimai, kuriuos patiria nukentėjusysis. Tai gali būti nukentėjusiojo turėtos išlaidos, t. y. tiesioginiai nuostoliai, taip pat negautos pajamos (1964 m. CK 227 straipsnis). Vienas pagrindinių žalos atlyginimo principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas (1964 m. CK 483 straipsnis). Šis principas reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Visiško žalos atlyginimo principas, viena vertus, neleidžia teisės pažeidėjui gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, kita vertus, užtikrina, kad civilinė atsakomybė atliktų kompensacinę, o ne nubaudimo  funkciją.
Nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti įvairiai. Pirma, dėl nesąžiningos konkurencijos atsakovas gali gauti tam tikrą turtinę naudą, pavyzdžiui, pajamas. Atsakovo dėl nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais, nes teisėje galioja bendras principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Taigi pirmasis kriterijus, kuris gali būti naudojamas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą, yra atsakovo pajamos, gautos už tą laikotarpį, per kurį jis atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šių pajamų ir neteisėtų veiksmų.
Antra, dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovas gali prarasti rinkos dalį, gali sumažėti jo pardavimų apimtys. Tokiu atveju nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti ieškovo negautomis pajamomis. Taigi antrasis žalos apskaičiavimo kriterijus gali būti ieškovo negautos pajamos, kurias turi įrodyti pats ieškovas.
Trečia, pasaulinėje praktikoje yra atvejų, kai nesąžininga konkurencija, kuri pasireiškia neteisėtu prekės ženklo, firmos vardo ar kitokio žymens naudojimu, padaryta žala apskaičiuojama taikant licencijos mokesčio kriterijų, t. y. žalą sudaro suma, kuri licencinės sutarties atveju būtų sumokėta prekės ženklo ar kitokio žymens savininkui už teisę naudotis tuo žymeniu (Protection Against Unfair Competition. Geneva: WIPO, 1994, p. 71-72; Frederick W. Mostert. Famous and Well-Known Marks. London: Butterworths, 1997, p. 71-75).
Nagrinėjamoje byloje ieškovai įrodinėjo, kad jiems padaryta žala pasireiškia jų turėtomis išlaidomis savo produkcijos reklamai. Tačiau savo produkciją reklamuoja kiekvienas verslininkas. Ieškovai savo produkciją būtų reklamavę net ir tuo atveju, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų. Todėl įprastinės išlaidos, kurios būtų daromos bet kokiu atveju, negali būti laikomos žala. Būtina turėti omenyje, kad, be neteisėtų veiksmų ir žalos, yra dar kitos civilinės atsakomybės sąlygos, būtent – priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Akivaizdu, kad tarp ieškovų išlaidų produkcijos reklamai, kurias jie turėjo iki jų teisės pažeidimo, ir neteisėtų atsakovo veiksmų, nesąžiningai konkuruojant, jokio priežastinio ryšio nėra. Išlaidos produkcijos reklamai galėtų būti vertinamos kaip žala tik tuo atveju, kai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovai būtų priversti intensyvinti savo produkcijos reklamą, finansuoti specialias reklamos kompanijas, kuriomis būtų siekiama pašalinti neigiamą atsakovo neteisėtų veiksmų efektą. Tačiau jokių įrodymų, kad po atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ieškovai suintensyvino savo produkcijos reklamą, vykdė specialias reklamos kampanijas ir todėl išleido reklamai daugiau negu įprastai lėšų, byloje nėra.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė nei žalos apskaičiavimo mechanizmo, nei konkrečių įrodymų, patvirtinančių žalos faktą ir jos dydį. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai ištirtos ir įvertintos. Nesiremiant konkrečiais žalos nustatymo kriterijais, nėra įmanoma teisingai pritaikyti materialinių teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo institutą (1964 m. CK 227, 483 straipsniai).  Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui naujos sudėties.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai:

Teodora Staugaitienė                                                                                           Valentinas Mikelėnas
Bronius Pupkovas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iaiškino, kad nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 24 d. nutartyje Nr. 3k-3-66, UAB ,,Rasa” v R.Degutienės IĮ ,,Rasa”, išaiškino, kad nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti įvairiai. Pirma, dėl nesąžiningos konkurencijos atsakovas gali gauti tam tikrą turtinę naudą, pavyzdžiui, pajamas. Atsakovo dėl nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais, nes teisėje galioja bendras principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.

Taigi pirmasis kriterijus, kuris gali būti naudojamas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą, yra atsakovo pajamos, gautos už tą laikotarpį, per kurį jis atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šių
pajamų ir neteisėtų veiksmų.

Antra, dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovas gali prarasti rinkos dalį, gali sumažėti jo pardavimų apimtys. Tokiu atveju nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti ieškovo negautomis pajamomis.

Taigi antrasis žalos apskaičiavimo kriterijus gali būti ieškovo negautos pajamos, kurias turi įrodyti pats ieškovas. Trečia, pasaulinėje praktikoje yra atvejų, kai nesąžininga konkurencija, kuri pasireiškia neteisėtu prekių ženklo, firmos vardo ar kitokio žymens naudojimu, padaryta žala apskaičiuojama taikant licencijos mokesčio kriterijų, t.y. žalą sudaro suma, kuri licencinės sutarties atveju būtų sumokėta prekių ženklo ar kitokio žymens savininkui už teisę naudotis tuo žymeniu.

DARBO TEISĖ

Bite GSM feels wronged by Omnitel, Telekomas

The company Bite GSM has accused its rival Omnitel and Lietuvos Telekomas of abusing their domineering position in international call transit market.

According to Bite GSM’s CEO Jesper Theill Eriksen, Omnitel has been restricting the traffic of international calls from Bite’s network since last autumn, imposing a 20-percent higher charge if the calls exceed 300,000 minutes per month. Meanwhile, Lietuvos Telekomas (LT) enjoys the same service for a lower price. This month LT has also increased the prices of international transit calls from Bite’s network by 40 percent.

Mr. Eriksen says his company is forced to raise the prices to their foreign operators, as at present the Lithuanian market does not have any other alternatives. He also suspects the two related companies, both controlled by TeliaSonera, of trying to eliminate their successful competitor from the international call transit market.

bbn

“Bitė GSM” kaltina “Lietuvos telekomą” ir “Omnitel” dėl tarptautinių skambučių tranzito

Mobiliojo ryšio bendrovė “Bitė GSM” apkaltino Skandinavijos telekomunikacijų grupei “TeliaSonera” priklausančias įmones “Lietuvos telekomas” ir “Omnitel” naudojantis dominuojančia padėtimi tarptautinių skambučių tranzito rinkoje. Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) teigia pagal “Bitės” skundą jau pradėjusi tyrimą.

RRT direktoriaus pavaduotojas Tomas Lamanauskas prognozavo, kad tyrimas gali užtrukti apie du mėnesius, nes mėnesį bus laukiama paaiškinimų iš skundžiamų bendrovių.

“Lietuvos telekomas” tvirtina, kad “Bitė” klaidina visuomenę ir daro spaudimą RRT tyrimui, o “Omnitel” kaltinimus atmeta.

Šių metų sausį “Lietuvos telekomas” padidino tarptautinių tranzitinių skambučių iš “Bitės” tinklo kainas, o “Omnitel” nuo 2004 metų rudens pradėjo didesnėmis kainomis riboti iš “Bitės” persiunčiamo tarptautinių skambučių srauto apimtis, pranešė “Bitė”.

“Mes manome, kad egzistuoja tam tikras susitarimas tarp “TeliaSonera” grupės įmonių, kad būtų sustabdytas šiuo metu 10 proc. siekiančios ir augančios “Bitės” rinkos dalies augimas”, – ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė “Bitės” generalinis direktorius Jesperas Theillas Eriksenas.

Anot jo, dėl konkurentų veiksmų “Bitė” pateikė skundą RRT, o “Omnitel” veiksmus dar lapkritį apskundė Konkurencijos tarybai. Pasak Konkurencijos tarybos atstovės spaudai Palmiros Kvietkauskienės, iš “Bitės” paprašyta papildomos informacijos, kurią gavus bus sprendžiama, ar pradėti tyrimą.

Apie 6 mln. minučių per mėnesį iš užsienio sulaukianti “Bitė” teigia iš užsienio operatorių “Omnitel” klientams persiunčianti apie 600 tūkst. pokalbių minučių per mėnesį, dar 500 tūkst. minučių srautas siunčiamas “Lietuvos telekomo” abonentams.

Pagal sutartį su “Bite”, “Omnitel” per mėnesį 300 tūkst. minučių tranzitu siunčiamo tarptautinių pokalbių srauto priima po 36 centus už minutę, o šį kiekį viršijantis srautas nuo rudens apmokestinamas 43 centų už minutę mokesčiu.

“Bitės” Tarptinklinio ryšio vadovas Saulius Martinkevičius teigė, kad paprastai didesniam srautui taikomi mažesni tarifai.

“Tai geranoriškai pasirašyta sutartis tarp dviejų įmonių. Šiuo metu kalbamės su “Bite” dėl sąlygų peržiūrėjimo”, – komentavo “Omnitel” Tinklų sujungimo skyriaus vadovė Jurgita Atkočiūnaitė.

Ji taip pat atmetė kaltinimus dėl veiksmų derinimo su “Lietuvos telekomu”. “Tai visiškai atskiri ūkio subjektai”, – sakė J. Atkočiūnaitė.

“Bitės” vertinimu, anksčiau tarptautinių skambučių tranzito monopolį turėjęs “Lietuvos telekomas” šiuo metu gali valdyti apie 80 proc. rinkos, o dar 10 proc. dalijasi smulkesni žaidėjai. “Omnitel” bei kita savo tinklą turinti mobiliojo ryšio bendrovė “Tele2″ šioje rinkoje nekonkuruoja.

Iki kainų didinimo iš “Bitės” siunčiamų tarptautinių skambučių tranzitas į “Omnitel” per “Lietuvos telekomą” kainavo 40 centų už minutę, sausį kaina išaugo iki 42,5 cento už minutę. Taip pat pabrango tarptautinių skambučių terminavimas “Lietuvos telekomo” tinkle.

“Bitė” tvirtina, kad “Lietuvos telekomas” tarptautinius tranzitinius skambučius iš “Bitės” tinklo padidino 40 proc., tačiau kitų alternatyvų rinkoje nėra.

“Reali kaina už tranzitinių skambučių paslaugą padidėjo ne 40 proc., kaip teigia “Bitė”, o tik 6 proc.”, – sakė “Lietuvos telekomo” Didmeninės prekybos departamento direktorius Darius Didžgalvis.

Jis teigė, kad daugelis Lietuvoje veikiančių telekomunikacijų operatorių turi tiesioginius sujungimus tiek su užsienio operatoriais, tiek tarpusavyje, todėl kiekvienas iš rinkos dalyvių turi pasirinkimą.

J. T. Eriksenas baiminosi, kad, nesustabdžius “Omnitel” ir “Lietuvos telekomo” veiksmų, konkurencijos ribojimas persimes ir į kitus telekomunikacijų rinkos segmentus.

“Bitė” taip pat piktinosi diskriminacija – esą “Omnitel” iš “Lietuvos telekomo” tranzitu gaunamus skambučius apmokestina pigiau – po 36 centus už minutę (“Bitė” už dalį srauto moka po 43 centus už minutę).

Taip pat teigiama, kad “Lietuvos telekomas” galėjo pažeisti RRT nustatytas aukščiausias tinklų sujungimo kainų ribas.

Manoma, kad “Lietuvos telekomas” ir “Omnitel” pagal pajamas valdo daugiau kaip 70 proc. Lietuvos telekomunikacijų rinkos, kurios dydis viršija 2 mlrd. litų.

Danijos telekomunikacijų bendrovė TDC valdo 100 proc. “Bitės” akcijų. 2003 metais “Bitė” skelbė gavusi 377 mln. litų pajamų.

ELTA
2005 sausio mėn. 20 d.

Arbitration between Tilts Communications A/S/Cable and Wireless plc/Sonera OY

In September 2001, Cable and Wireless plc was joined as a party to an arbitration in connection with its former participation with Sonera OY (“Sonera”) in the joint venture Tilts Communications A/S (“Tilts”).

Through Tilts, Cable and Wireless plc and Sonera purchased a 49 per cent shareholding in a Latvian telecommunications company, Lattelekom SIA in 1994. Cable and Wireless plc sold its interest in Tilts to Sonera in June 1998.

On 3 March 2004, all of the parties in the arbitration signed a Settlement Agreement, which settled all past and present claims. The successor entity to Sonera, TeliaSonera AB, agreed to pay The Republic of Latvia Latvian Lat 1 million under the Settlement Agreement. Cable and Wireless plc was not required to pay any sums to settle the arbitration. Sonera (and subsequently TeliaSonera AB) indemnified Cable & Wireless for any of its liabilities including costs incurred in the arbitration and, to date, has paid a substantial amount of these costs.

sec.edgar-online.com

Swedish Competition Authority challenges TeliaSonera’s pricing for ADSL broadband services

On 21 December 2004, the Swedish Competition Authority brought TeliaSonera before the Stockholm district court, alleging that TeliaSonera has abused its dominant position on the market for ADSL broadband services by practicing margin squeezing during a period of almost three years, i.e., from 2000 to 2003.
TeliaSonera has allegedly abused its dominant position on the wholesale market in order to strengthen its position on the retail market.

According to the Competition Authority, the margin applied by TeliaSonera between the wholesale price for ADSL products for resale and the retail price for ADSL services charged directly to customers was insufficient in order to cover TeliaSonera’s own retail costs. The Swedish Competition Authority is requesting a
fine of SEK144 million (approximately € 15.9 million) to be imposed on TeliaSonera.

The challenge is the Swedish Competition Authority’s first under a margin squeezing theory.

VBB on Competition Law Volume 2005, No. 1

Pasiekti rekordiški plačiajuosčio interneto pardavimai

2004 metų gruodį “Lietuvos telekomas” pritraukė rekordinį plačiajuosčio interneto vartotojų skaičių Lietuvoje. Per mėnesį bendrovės plačiajuostes interneto paslaugas užsisakė 9000 šalies vartotojų.

“Plačiajuosčio interneto paklausa paskutinį metų mėnesį gerokai viršijo mūsų pačių lūkesčius. Palyginti su tokiu pat praėjusių metų laikotarpiu, šio tipo produktų užsakymai išaugo beveik 3 kartus. Tai rodo, jog didelės spartos ir geros kokybės interneto ryšio poreikis rinkoje sparčiai auga”, – teigia AB “Lietuvos telekomas” rinkodaros tarnybos vadovas Stefanas Albertsonas.

Anot jo, bendrovė deramai pasinaudojo kritusiomis kompiuterinės, telekomunikacinės ir programinės įrangos bei interneto ryšio kainomis ir jų pagrindu gruodį suformavo vartotojams itin patrauklų pasiūlymą. Vartotojams, užsisakiusiems interneto planą “Takas iD0″, namų kompiuteris tekainavo 1 litą.

Dėmesio vis dar nestokoja ir prieš keletą mėnesių rinkai pristatytas pigiausias “Lietuvos telekomo” plačiajuosčio interneto planas “Takas iD3″. Per gruodžio mėnesį jį pasirinko virš 6000 vartotojų.

Gruodžio mėnesį taip pat buvo paskelbta akcija, kurios metu užsisakantieji bendrovės plačiajuostį ryšį, modemą galėjo įsigyti su 75 proc. nuolaida, už 45 litus.

Įsirengti plačiajuostį internetą taip pat skatino valstybės teikiamos mokestinės lengvatos.

“Lietuvos telekomas” yra didžiausia interneto, viešojo fiksuotojo telefono ryšio, tinklų, skirtųjų linijų bei tinklų sujungimo paslaugų teikėja šalyje. Bendrovė netiesiogiai priklauso vienai didžiausių Skandinavijos telekomunikacijų korporacijų “TeliaSonera”, kuri per savo antrinę įmonę “Amber Teleholding A/S” valdo 60 proc. įmonės akcijų.

Užs. nr.10

Vakarų ekspresas