Monthly Archives: May 2003

Telia Sonera in pension dispute

Swedish-Finnish telecom firm Telia Sonera is the subject of a claim from a group of former employees that are demanding compensation for the loss of the right to retire at 60.
The group, which are being advised by their union, contains former Telia staff that were made redundant following transfers to Comcarta. It is maintained that Telia is sitting on a reserve fund earmarked for staff to benefit from its Early Retirement Benefit «ERB» program. The issue has become more acute following redundancies at Swedia Networks.

Sven-Olof Ugglesjö, employed by Telia for 32 years, maintains that staff have foregone pay increases in return for the promise of early retirement.

According to Charlotte Züger at Telia the firm has set aside SEK 1.2bn «US$ 154.95mn» in a collective reserve although the sum is to be divided between Telia Sonera staff and those transferred to Telefos and Flextronics.

The Swedish state holds a major stake in Telia Sonera and its representative, Leif Pagrotsky, declined to comment when contacted by the newspaper.

Telia has cut its work force from 34 200 in 1996 to 17 100 in 2001. Following the merger with Sonera it employed 29200 at the turn of 2002/2003. Telia Sonera Sweden plans to cut its workforce further from 11 000 to 10 000.

Svenska Dagbladet

Diskusija tema „Asmens duomenų apsauga: kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą?“

Trisdešimt aštuntasis (384) posėdis
2003 m. gegužės 29 d.

15.30 val. numatyta diskusija tema “Asmens duomenų apsauga: kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą?”. Diskusijoje kviečiu dalyvauti pranešėją Valstybės duomenų apsaugos inspekcijos direktorę ponią Oną Jakštaitę

Gerbiamieji kolegos, kol pranešėja ateis į tribūną, drįstu priminti, kad, kaip žinote, birželio 3 d., antradienį, bus neeilinių posėdžių diena ir taip pat birželio 5 d., ketvirtadienį, planuojama neeilinių posėdžių diena, nes parlamente lankysis Rusijos Federacijos Federalinio susirinkimo pirmininkas Sergejus Mironovas. Taip pat bus ir daug kitų klausimų.

O.JAKŠTAITĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pradėsiu savo trumpą pranešimą duomenų apsaugos ištakų priminimu, vėliau paminėsiu problemas ir jų sprendimo gaires.

Pasaulyje daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo pradėti kurti pirmieji duomenų bankai, buvo pripažinta, kad modernios technologijos sudaro grėsmę žmogaus teisei į privatumą, nes atsirado galimybės surinkti ir sukaupti didžiulį informacijos kiekį, lengvai apdoroti, greitai paskleisti, sujungti ir panaudoti kitais tikslais, nei jie buvo surinkti. Tapo būtina saugoti duomenis ne tik dėl galimo jų neteisėto naudojimo, bet ir dėl jų patikimumo, nes pripažinta, kad neatsargus informacijos technologijų naudojimas gali juos sugadinti ar iškreipti. Duomenų apsauga traktuojama kaip žmogaus teisė į privatumą informaciniu aspektu.

Lietuvoje duomenų apsaugos veikla yra nauja, palyginti su kitomis valstybėmis, bet per šešerius metus ji jau pasiekė tokį lygį, kuris verčia nerimauti ne tik kiekvieną žmogų, kurio teisę gina įstatymas, bet taip pat ir valdžios institucijos, ir ne tik jas, bet ir kiekvieną duomenų valdytoją, bet kurią įmonę, įstaigą ar organizaciją. Šiandien svarstome klausimą, ar valstybė garantuoja žmogaus teisę į privatumą, kai tvarkomi asmens duomenys. Neabejodama turėčiau atsakyti taip, nes iš esmės turime sukūrę tokius teisinius pagrindus, kokių reikalauja Europos Bendrijų teisė. Tačiau norėčiau kelti šiek tiek gilesnius klausimus. Pirmas – ar duomenų valdytojai sugeba tinkamai taikyti valstybės įteisintus duomenų apsaugos principus ir kaip valstybė gali jiems padėti? Antras – ar žmogus, būdamas duomenų subjektu, sugeba įgyvendinti savo teises ir kaip valstybė gali jam pagelbėti? Trečias – ar teisinė bazė aiškiai ir visiškai, kaip to reikalauja duomenų apsaugos principai, apibrėžia asmens duomenų tvarkymą viešajame sektoriuje, leisdama tik tas išimtis, kurios būtinos demokratinėje visuomenėje ir kurios proporcingai derėtų su valstybėje pripažintais bendrųjų interesų tikslais ar būtinybe ginti kitų teises ir laisves? Atsakymo į šį klausimą gaires galime rasti praeitų metų pradžioje inspekcijos patvirtintoje ir viešai paskelbtoje Duomenų apsaugos plėtojimo programoje 2002–2004 metams. Tikiuosi, kad ją įgyvendinus galėsime geriau jaustis visuomenės akivaizdoje.

Paminėsiu kelis programoje nustatytus uždavinius. Pirmasis uždavinys – tobulinti duomenų apsaugos teisinę bazę. Vykdant šį uždavinį, dar laukia ypač sunkūs ir svarbūs sprendimai, susiję su Europolo ir Šengeno konvencijomis.

Antrasis uždavinys – stiprinti ir ugdyti ne tik priežiūros ir teisėsaugos institucijų, bet ir duomenų valytojų administracinius gebėjimus duomenų apsaugos srityje. Nuo liepos 1 d. pusantrų metų turėsime PHARE pagalbą šiam uždaviniui įgyvendinti, artimiausiomis dienomis rengiamės pasirašyti sutartį dėl projekto, kurį padės įgyvendinti Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos duomenų apsaugos specialistai. Tikimės gauti reikalingą užsienio ekspertų pagalbą dėl asmens duomenų tvarkymo organizavimo viešajame sektoriuje, nes mums nerimą kelia valstybės registrai, kurie įstatymas patvirtinti kaip vieši ir kurių paskirtis – teikti informaciją juridiniams ir fiziniams asmenims įstatyme neįvardijant tikslų, teikimo ir tolesnio naudojimo. Nėra lengva nustatyti pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus intereso derinti asmens teisę į pagarbą jo privačiam gyvenimui ir saviraiškos laisvę, tačiau demokratinėje valstybėje yra privalu tai tinkamai suderinti.

Trečiasis uždavinys, kurį norėčiau paminėti, – aktyvinti bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis siekiant perimti tarptautinę praktiką, užtikrinti saugų ir teisėtą asmens duomenų judėjimą, kertantį valstybės sienas. Yra užmegzti glaudūs ryšiai su visomis esamų ir būsimųjų Europos Sąjungos valstybių analogiškomis priežiūros institucijomis. Galime pasidžiaugti, kad susitikimuose Europos Sąjungos valstybių priežiūros institucijų, turinčių ilgalaikę duomenų apsaugos patirtį, vadovai pripažįsta mūsų geruosius pradus ir randa kai ko ir iš mūsų pasimokyti.

Ketvirtasis uždavinys – suformuluoti technologinius reikalavimus duomenų valdytojams, duomenų apsaugai stiprinti. Didesnę iniciatyvą šia linkme turėtų rodyti duomenų valdytojai, ypač valstybės institucijos, tačiau ir inspekcija rengiasi metodiškai daugiau joms padėti.

Penktasis uždavinys, kurį norėčiau paminėti, – turime plėtoti visuomenės informavimo apie duomenų subjekto teises sistemą bei mokyti ir šviesti visuomenę duomenų apsaugos klausimais. Šia kryptimi taip pat numatyta PHARE pagalba.

Norėčiau trumpai apžvelgti mūsų visuomenės informuotumo lygį ir palyginti su Europos Sąjungos rezultatais. Praeitais metais pagal Europos Komiteto užsakymą atlikto duomenų apaugos, Europos Bendrijų direktyvos ir Europos Tarybos konvencijos įgyvendinimo pasekmių tyrimo rezultatai Lietuvoje nėra blogi.

Tyrimu atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad didžioji dalis – 61% – Lietuvos gyventojų žino apie asmens duomenų tvarkymo sąlygas ir su tuo susijusias savo teises. Bet gyventojų pasitikėjimas duomenų valdytojais yra mažesnis nei vidutinis – 40%. Ar Europos Sąjungos piliečiai pakankamai žino apie duomenų apsaugą, neseniai tyrė Europos Komisija. Rezultatai Europos Sąjungoje nėra geresni, nes tik 3% respondentų žinios apie duomenų apsaugą yra labai geros, 11% – geros, 19% – pakankamos, 30% – nepakankamos, 18% – blogos, 16% – labai blogos. Nedidelis, nors ir sparčiai didėjantis, inspekcijoje gaunamų skundų skaičius parodo, kad mūsų visuomenė šioje srityje dar nėra labai pažeidžiama. 2001 m. gavome ir išnagrinėjome tik aštuonis skundus, 2002 m. – 21, per šių metų penkis mėnesius skundų padaugėjo ir jau viršijome planuotą metinį skaičių. Inspekcija, turėdama mažus resursus, gali džiaugtis, kad metiniai skundų rodikliai yra daug mažesni nei kitose valstybėse. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – 12 tūkst. per metus, Prancūzijoje – 4 tūkst., Lenkijoje – 830, Airijoje – 182. Tačiau maži rodikliai pas mus parodo, kad duomenų subjekto teisės čia dar nėra giliai suvokiamos. Prisimenant viešajame sektoriuje sukauptų asmens duomenų naudojimo problemas reikėtų suabejoti, ar teisinis reglamentavimas dėl asmens duomenų tvarkymo viešajame sektoriuje ir ypač valstybės registruose ir valstybės informacinėse sistemose yra tobulas.

Norėčiau pažymėti, kad asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos viešajame sektoriuje klausimas yra aktualus ne tik Lietuvoje. Šiuo metu Europos Sąjungoje svarstomas naujos direktyvos projektas dėl viešojo sektoriaus informacijos antrinio ir tolesnio panaudojimo, siekiama darnos tarp piliečių teisės į privatumą ir teisės gauti informaciją iš viešojo sektoriaus. Norima į naują dokumentą įtraukti bendruosius duomenų apsaugos principus, tokius kaip duomenų rinkimo ir naudojimo tikslų suderinamumas, piliečio teisė būti informuotam, kam jo duomenys atskleidžiami, svarstoma, kokiomis sąlygomis viešajame sektoriuje sukaupti asmens duomenys gali būti naudojami komerciniais tikslais. Kalbėdamas apie duomenų apsaugos įgyvendinimą Europos Sąjungoje vidaus rinkos įgaliotinis (…) visiškai neseniai pasakė, kad duomenų apsaugos direktyvos įgyvendinimas per penkerius metus įtikino, jog Europos piliečiai iš esmės gali naudotis savo, duomenų subjekto, teisėmis ir pažymėjo, kad be laisvo duomenų judėjimo Europos ekonomika negalėtų tinkamai funkcionuoti. O duomenų judėjimo laisvė Europoje labai priklauso nuo to, kaip vykdomi duomenų apsaugos reikalavimai. Europos Komisija pripažino, kad taikant duomenų apsaugos direktyvą atsirado skirtumų valstybėse narėse ir Europos Sąjunga pripažino tokius trūkumus, kokių turime ir mes, – nepakankamas žinojimas, įstatymų suvokimas ir jų įgyvendinimas, – ir užsibrėžė tikslą iki 2004 m. pabaigos padėti valstybėms narėms įgyvendinti duomenų apsaugos principus pagal vienodą standartą.

Siekiant užtikrinti veiksmingą duomenų apsaugą svarbus vaidmuo tenka priežiūros institucijai – Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Europos bendrijų teisė nustato, kad tokios institucijos turėtų padėti asmenims apsaugoti savo teises ir laisves. O pareiga, pabrėžiu, siekti ir užtikrinti, kad duomenų valdytojų, taip pat valstybės institucijų žinioje esantys asmens duomenys būtų tvarkomi griežtai laikantis įstatymų, yra nustatyta duomenų valdytojui (taip reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas), bet ne inspekcijai. Inspekcija yra kontroliuojanti institucija. Pirmaisiais metais inspekcija stengėsi duomenų valdytojams padėti, daugiau aiškinti, teikti nurodymus ir siūlyti teismui bausti tik kraštutiniu atveju, kai nurodymai nevykdomi. Tačiau pastebėjome, kad toks būdas neskatina duomenų valdytojų savo iniciatyva stiprinti duomenų apsaugą ir dažniausiai laukiama vien tik inspekcijos nurodymų. Pastaraisiais metais teko pasirinkti kitokią taktiką – esant pažeidimams surašyti administracinės teisės pažeidimų protokolus ir išsiųsti teismui kartu apie tai viešai paskelbiant. Praeitais metais protokolų surašėme dešimt kartų daugiau nei 2001 m. Ir taip pastebėjome didesnį duomenų valdytojų susirūpinimą dėl asmens duomenų tvarkymo ir pasiekėme geresnių rezultatų. Palyginti su 2001 metais, dukart per metus padidėjo pranešusių apie asmens duomenų tvarkymą duomenų valdytojų skaičius. 2002 metais įregistruota 1004 duomenų valdytojai, o 2001 metais – 574. Savo iniciatyva atliktų patikrinimų rezultatai pagerėjo. 2002 metais pažeidimų nustatyta tik 60% tikrinimų, o 2001 metais buvo nustatomi pažeidimai beveik 90%. Šiais metais atsižvelgdami į Vyriausybės vasario 17 d. kreipimąsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją tokiu tekstu “Sprendžiant duomenų apsaugos klausimus, prašome (mūsų prašoma) glaudžiau bendradarbiauti su institucijomis, duomenų valdytojomis, prireikus nustatyta tvarka teikti pasiūlymus dėl veiklos šioje srityje tobulinimo ir reikiamo teisės akto patikslinimo”. Mes, atsižvelgdami į šį siūlymą, į šį prašymą, keičiame savo taktiką tikrinimo atžvilgiu. Tikrinimo nuostatuose apibrėžiame, kad kai nustatomi įstatymo pažeidimai, nesant duomenų subjekto teisių pažeidimų, teikiami nurodymai duomenų valdytojui ir suteikiama jam galimybė pašalinti pažeidimus per nustatytą terminą. Administracinės teisės pažeidimų protokolai surašomi iš esmės tik esant duomenų subjekto teisių pažeidimams ir kitu atveju, kai duomenų valdytojas laiku neįvykdo inspekcijos nurodymo. Užsibrėžėme tikslą stengtis kuo daugiau padėti duomenų valdytojams ir duomenų tvarkytojams geriau suvokti duomenų apsaugos principus ir reikalavimus. Tačiau ne tik valstybės ir priežiūros institucijos, bet kiekvieno žmogaus rūpinimasis savo duomenų apsauga bei asmeninės iniciatyvos rodymas ginant savo, duomenų subjekto, teises būtų geriausia priemonė, priverčianti duomenų valdytojus sugriežtinti duomenų apsaugos reikalavimų įgyvendinimą ir stiprinanti duomenų apsaugos principų taikymą, nes neliečiamo privatumo ribas dažniausiai gali nustatyti kiekvienas asmuo ir tik sau. Tačiau mums reikėtų prisiminti Konstitucinio Teismo aiškinimą, kad kai asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas ir asmuo negali tikėtis privatumo.

Baigdama norėčiau pabrėžti, kad istorija lėmė, jog duomenų apsaugos teisė mūsų visuomenėje yra tik žinoma, bet nėra ir labai greitai negali būti giliai suvokiama, nors ir yra sukurti teisinės bazės pagrindai – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, ratifikuota konvencija “Dėl asmenų apsaugos” ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu. Nors duomenų apsauga Lietuvoje per trumpą laiką yra pasiekusi neblogą lygį (tai konstatuoja kitų valstybių pareigūnai), kiekvienam – ir duomenų subjektui, ir duomenų valdytojui, ir įstatymo priežiūros institucijos tarnautojams, ir teisėjams – dar reikia įgusti naudotis įstatymu ir giliai suvokti ne tik informacijos technologijų privalumus, bet taip pat ir jų pavojus. Aš tikiu, kad kasmet didėjantis, ypač šių metų pradžioje dešimteriopai padidėjęs, žmonių aktyvumas ir rūpinimasis savo asmens duomenimis labiau pakels duomenų apsaugos lygį mūsų šalyje, pagerins duomenų apsaugos principų taikymą ir privers duomenų valdytojus institucijose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose sukurti tokią aplinką, kurioje žmogus jaustųsi saugus ir pasitikėtų savo duomenų valdytoju. Dėkoju už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju gerbiamajai pranešėjai. Kitiems pranešėjams drįstu priminti, kad ne daugiau kaip dešimt minučių reglamentuotas laikas. Kviečiu vidaus reikalų ministrą Virgilijų Vladislovą Bulovą. Prašau.

V.BULOVAS. Gerbiamieji Seimo nariai, įžanga jau buvo padaryta, todėl aš nesikartosiu nei dėl įstatymų bazės, kuri yra, nei kada visa tai buvo pradėta kontroliuoti. Aš gal tada tiesiai sustosiu prie to, kas vyksta Vidaus reikalų ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose.

Mūsų sistemoje duomenys yra tvarkomi centralizuotai vidaus reikalų sistemos informacinėje sistemoje. Faktiškai ši sistema vadinasi VRM vardu, nors jeigu gilintumės į esmę, tai yra ir policijos, ir valstybės sienos apsaugos, ir kitų institucijų. Pačios ministerijos duomenų dalis yra mažiausia. Esmė yra ta, kad visas centras, visos smegenys yra mūsų ministerijoje, specialiai įrengtoje ir specialiai apsaugotoje patalpoje. Informacine sistema šiuo metu naudojasi per 4 tūkst. vidaus reikalų įstaigų tarnautojų. Su šia sistema buvo supažindinta nemažai Europos Sąjungos valstybių ekspertų, kurie ir derybų metu tikrino, kaip viskas vyksta. Atsiliepimai buvo palankūs.

Informacinėje sistemoje tvarkomi tik tie duomenys, kurie susiję su vidaus reikalų sistemos įstaigų funkcijų vykdymu pagal Policijos įstatymą ir pagal kitus įstatymus. Mes siekiame, kad visi duomenys, kurie yra informacinėje sistemoje, būtų tvarkomi griežtai laikantis Lietuvos teisės aktų ir pirmiausia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo. Yra sukurta kompleksas organizacinių, techninių ir kitokių priemonių, kurias taiko mūsų reguliavimo srities įstaigos. Pirmiausia tai yra vartotojų administravimo sistema, pagal kurią visi informaciniai sistemos vartotojai yra registruojami, ir jiems yra suteikta galimybė tvarkyti tik tuos duomenis, kurių reikia tiesioginėms funkcijoms vykdyti.

Mūsų duomenimis, joks pašalinis asmuo neturi galimybių prisijungti prie saugomų duomenų. Kiekvienas registruotas vartotojas gauna unikalų savo kodą, slaptažodį ir konkrečiai jam priskirtas duomenų tvarkymo teises. Kadangi informacinėje sistemoje yra fiksuojama, koks vartotojas kokiu metu tvarkė duomenis, piktnaudžiavimo atvejai yra reti.

Reikia pasakyti, kad duomenų tvarkymas tarnauja ne tik policijos ir kitų teisėsaugos institucijų interesams, bet ir Lietuvos piliečių interesams ir jų saugumui. Sakykime, jeigu nebūtų duomenų bazių, sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų ieškoti vogtų automobilių ar kitų daiktų.

Sutvarkius valstybės sienos apsaugos informacinę infrastruktūrą, paskutiniais metais labai padidėjo sulaikytų ieškomų žmonių skaičius. Žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą gina įstatymai. Todėl pareigūnai, kurie atlieka tarnybines funkcijas, susijusias su asmens duomenų tvarkymu ir tų duomenų naudojimu, raštu įsipareigoja saugoti asmens duomenų paslaptį. Kai jam suteikiamas leidimas, jis pasirašo atitinkamą įsipareigojimą, kad duomenys bus naudojami tik tarnybos tikslais.

Kita vertus, reikia pasakyti, kad susipažinti su savo asmens duomenimis ir reikalauti juos ištaisyti, jeigu jie yra klaidingi, gali visi Lietuvos piliečiai, nors šia galimybe naudojasi tikrai nedaug. Tačiau gyvenimas parodė, kad kyla sunkumų, kartais net užkertamas kelias diegti naujas informacijos technologijas, užtikrinant teisėsaugos institucijų informacinį aprūpinimą.

2002 m. buvo sudaryta asmens duomenų teikimo sutartis tarp “Sodros” ir Vidaus reikalų ministerijos. Sutarties tikslas buvo aprūpinti reikiama informacija tas teisėsaugos institucijas, kurios užsiima nusikaltimų tyrimu, jų prevencija, vykdo operatyvinę veiklą, tai yra tai, kas yra apibrėžta Policijos veiklos įstatyme.

Kad būtų saugus tos informacijos naudojimas, buvo parengtos informacijos pateikimo, užklausų fiksavimo būtinos programinės priemonės, buvo įvesta kelios naudotojų kategorijos pagal tai, kokią informaciją jie galėtų naudoti. Reikia pasakyti, kad per šių metų pirmuosius tris mėnesius buvo įvykdyta apie 20 tūkst. užklausų. Jei tiesioginės prieigos nebūtų, tai didžiulis krūvis tektų pašto tarnyboms.

Kilus triukšmui spaudoje, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nurodė, kad sutartis būtų nutraukta ir būtų sunaikinti tie duomenys. Šis nurodymas buvo įvykdytas, bet pasekmes mes jaučiame. Pirmiausia pareigūnai neteko galimybės operatyviai gauti informaciją, kartu lėtėja ikiteisminis tyrimas. Nežinau, ar Duomenų apsaugos inspekcijos vadovai suprato, kad jie už šį sprendimą prisiėmė asmeninę atsakomybę ir kad pagrįstos pretenzijos dėl bylų vilkinimo bus adresuotos būtent inspekcijai.

Padidėjo korespondencijos srautai tarp “Sodros” ir policijos įstaigų. Mūsų vertinimu, policijai papildomai reikės maždaug 100 tūkst. litų. Yra ir kita medalio pusė. Dabar duomenys pasidarė prieinami kur kas didesniam skaičiui asmenų, tai yra tiems, kurie rengia duomenis, raštinės darbuotojams, kurie anksčiau tokios galimybės neturėjo. Mes sutinkame, kad įstatymai turi būti taikomi ir reikia jų griežtai laikytis, bet kartais reikia žiūrėti, kad nebūtų daroma žala laisvam asmens duomenų judėjimui ten, kur jis turėtų būti.

Pagal Lietuvos įstatymus alternatyvus objektų registravimas valstybinėse institucijose yra draudžiamas. Kitaip sakant, reikia naudotis pagrindiniais registrais ir imti iš jų duomenis, kurie juose yra. Tie visi klausimai turėtų būti sutvarkyti ir išspręsti teisiškai. Čia reikėtų pasakyti vieną niuansą, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį galvojant apie ateitį.

Kadangi teko domėtis, kaip veikia duomenų apsaugos institucijos kitose valstybėse ir kaip jos veikia Lietuvoje, tai norėčiau pasakyti vieną skirtumą. Sakykime, konkrečiai Austrijoje požiūris yra geranoriškas ir sprendžiama, kaip išspręsti problemą, kad nebūtų pažeidimų. Pažeidimų ir ten yra. O pas mus, deja, labai dažnai yra nueinama kitu keliu – neleisti, drausti, ištrinti.

Vidaus reikalų ministerija atsižvelgė į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos tikrinimo ataskaitos rezultatus, atsižvelgė į vidaus reikalų ministro įsakymais sudarytų komisijų tikrinimo metu gautas išvadas ir numatė organizacines priemones. Aš nežinau, ar yra prasmė šias priemones vardyti. Jos tikrai yra apgalvotos ir parengtos, jau buvo aptarinėtos Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitete. Reikia pasakyti, kad paskutiniais metais bendravimas tarp Vidaus reikalų ministerijos ir šio komiteto, mūsų požiūriu, yra tikrai normalus. Komitetas gilinasi į visas problemas. Manau, ir toliau bendraujant, šis komitetas atliks kontrolę tų priemonių, kurias mes numatę vykdyti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkojame gerbiamajam ministrui. Diskusija… (Balsai salėje) Ne, čia nėra klausimų. Kviečiu UAB “Lithil” direktorių Edmondą Babenską. Prašom.

E.BABENSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, ministre, svečiai! Malonu pateikti trumpą asmens duomenų ir jų apsaugos padėties apžvalgą tokiai kvalifikuotai informacinės technologijos atžvilgiu auditorijai.

Informacinių technologijų ir duomenų saugumas pastaruoju metu tapo ypač aktualia ir viešai diskutuojama sritimi. Ministro Pirmininko ir kitų aukštų valstybės pareigūnų sudarytos darbo grupės atliko preliminarią daugelio svarbių šalies informacinių sistemų saugumo analizę. Deja, rezultatai beveik visur vienodi ir leidžia daryti aiškias išvadas, kad saugumui skiriama per mažai dėmesio ir resursų, trūksta nuoseklaus sisteminio požiūrio bei konkrečių saugumo užtikrinimo priemonių planų. Taip pat būtina įsisąmoninti, kad plėtojant informacines sistemas bei diegiant įvairias saugumo priemones visi veiksmai turi būti derinami su Europos Sąjungos duomenų apsaugos direktyvos 9546/EB bei privatumo direktyvos 9766/EB nuostatomis.

Vidaus reikalų ministerija žengė pirmuosius žingsnius parengdama Valstybinę informacinių technologijų saugos strategiją, kurioje numatyta teisinės bazės plėtra, rekomendacijų bei kompetencijos kėlimo programų parengimas ir daugelis kitų priemonių. Deja, šios strategijos įgyvendinimui neskiriama pakankamai lėšų. Siekiant bent iš dalies užtikrinti finansavimą taip pat parengtas PHARE projektas, kurio bendras biudžetas siekia 1 mln. eurų, tačiau šių lėšų nepakanka bent minimaliam saugumo reikalavimų įdiegimui užtikrinti.

Noriu trumpai pakomentuoti esamą elektroninių duomenų apsaugos būseną. Yra trys duomenų kategorijos. Tai yra viešieji duomenys, nėra jokių saugos reikalavimų, yra jautrūs saugos prasme. Reikia prisiminti Vidaus reikalų ministerijos Informacinės politikos departamento parengtą Duomenų saugos strategiją, valstybinius registrus bei duomenų bazes. Trečioji kategorija yra valstybės ir tarnybos paslaptis sudarantys duomenys. Reikėtų kalbėti apie kriptografijos metodikos sukūrimą bei įteisinimą Lietuvoje. Trumpai pakomentuosiu.

Asmens duomenų apsaugos problemos valstybėje suprantamos paviršutiniškai. Nėra įsigilinta į skirtumus tarp registrų ir duomenų bazių daromų kopijų tarp institucijų savo tiesioginei veiklai vykdyti bei pačių duomenų bazių saugaus eksploatavimo. Pavyzdžiui, asmens duomenų apsaugą prižiūrinčios tarnybos draudžia kopijuoti visus vienos institucijos duomenis kitai, nors technologiškai gaisro ar kitų stichijų atveju būtų saugu atkurti duomenis, tačiau skiria nepakankamai dėmesio pačių duomenų eksploatavimui, šiuolaikiškam vartotojų identifikavimui, teisėtai ir pagrįstai duomenų peržiūrai pildant įvykių žurnalus ir t.t.

Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos apsaugos tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr.642, yra keistina, nes dalis nuostatų yra technologiškai pasenusios arba visai netinkamos. Valstybės įstaigos taiko arba ketina taikyti komercinėje praktikoje taikomas kriptografijos priemones, tačiau įstatymais ir kitais teisės aktais kriptografinė įslaptintos informacijos apsauga Lietuvoje nėra reglamentuota, išskyrus tiek, kiek tai susiję su Elektroninio parašo įstatymu. Akivaizdus sprendimas – Lietuvos nacionalinės įslaptintos informacijos apsaugos politikos kryptį pritaikyti NATO šalims taikomiems įslaptintos informacijos apsaugos standartams. Tačiau to nepakanka, nes reikia reglamentuoti kriptografijos sistemų taikymą Lietuvoje.

Nesėkminga ir daug kritikos sulaukusi Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės veikla, nekoordinuojami ir nevaldomi svarbūs šaliai procesai, nukenčia ne tik vykdomų projektų sėkmė, bet ir jautri asmens duomenų apsauga. Ligi šiol nėra kvalifikuoto elektroninio parašo ir infrastruktūros, todėl asmenys, prieinantys prie asmens privačių duomenų, ne visada identifikuojami korektiškai. Neidentifikuojami – vadinasi, sunku realizuoti asmeninę atsakomybę už informacijos panaudojimą. Retai pildomi informacijos sistemų naudojimo žurnalai, kas, ką ir kokiu pagrindu darė su duomenimis. Jie leistų atlikti duomenų naudojimo teisėtumo analizę. Reikia nedelsiant (…) iniciatyvas elektroninio parašo centrams atsirasti. Registrų centre daug popierinių bylų. Dėl to taip pat susidaro galimybė nesankcionuotai pasinaudoti, kaip minėjo ministras. Be to, ir užvakar, gegužės 27 dieną, per gaisrą Šiauliuose vos nežuvo popierinės žmonių inventorinės bylos, kurių skaitmeninių ir kitokių kopijų nėra.

Dažnas prieštaravimas, kuris jau buvo minėtas, tai duomenų laikytojai. Registrų centras nepateikia duomenų online, tačiau galima rasti duomenų bazės kopijų. Duomenų apsaugos inspekcija verčia trinti išties reikalingus duomenis institucijų darbui užtikrinti, kaip jau buvo minėta. Jau vien teisėsaugos prasme dažnai operatyvinės veiklos subjektams sudaroma daug kliūčių ginti valstybės galimybes kovoti su nusikaltimais. Tuo pat metu (ir tai yra labai svarbu) masiškai trūksta pareiginių darbo su duomenimis instrukcijų arba jų nesilaikoma. Neįdiegtos saugą užtikrinančios inžinerinės priemonės, masiškai nesilaikoma elementariausių taisyklių. Dažnas atvejis, kai keli pareigūnai ar valstybės tarnautojai naudojasi tuo pačiu prisijungimo slaptažodžiu. Pasitraukiama nuo darbo vietos neužrakinant prisijungimo, duomenys laikomi asmeniniuose kompiuteriuose, o ne valdymo kompiuteriuose. Mobilūs kompiuteriai – padidintos duomenų praradimo rizikos prietaisai, greičiausiai ir jūsų, neturintys įdiegtų slaptumą užtikrinančių sistemų. “Spamas” ir marketingo kompanijų antpuoliai daugeliui jūsų jau ne naujiena.

Valstybės užduotis – ne visų duomenų apsauga, o valstybės turimų jautrių duomenų apsauga nuo nesankcionuoto priėjimo ir naudojimo. Pagrindiniai yra asmenų registrai, turtines teises reglamentuojantys registrai, sveikatos apsaugos ir įvairios kitos duomenų bazės. Griežta naudojimo priežiūra ir naudojimo istorijos kūrimas – tai būtinos priemonės užtikrinant žmogaus teisę į privatumą.

SMS – mobiliųjų telefonų žinutės. Nesaugus atviro teksto duomenų transportas šiuo metu pradėtas taikyti pilotiniame projekte operatyvinės veiklos funkcijoms vykdyti. Prie ko tai veda? Privatūs ryšio operatoriai sužino, apie ką renkami operatyviniai duomenys, vykdomi tarnybiniai paklausimai. Neišplėtotos dokumentų valdymo sistemos valstybiniame sektoriuje verčia dokumentais keistis elektroninio pašto sistemomis. Lietuvos institucijose elektroninio pašto sistemos laiškų paprastai “neraktuoja”, todėl daug jautrių ir neapsaugotų privačių asmens duomenų juda elektroninėse sistemose.

Išvada: būtina kuo skubiau atkreipti reikiamą dėmesį į saugumo problemas. Neišsprendus jų, tolesnė bet kokių informacinių sistemų ir visos informacinės visuomenės plėtra gali sukelti ypač sunkių pasekmių. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kolegą G.Babravičių.

G.BABRAVIČIUS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos ir svečiai! Šios dienos diskusija yra kiek pavėluota, jeigu taip kukliai kalbėtume. Atsakyti į kaip diskusijos temą suformuluotą klausimą, kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą, kartu ir sudėtinga, ir paprasta. Aš nepretenduoju į tokius absoliučius apibendrinimus, bet pasakysiu savo požiūrį.

Mano požiūriu, valstybė nenori garantuoti, nes nesupranta ir nežino problemos masto, pobūdžio, o jei ir miglotai įsivaizduoja, nežino, kaip tai realizuoti. Aš kalbu ne apie ekspertus ir specialistus (jų yra gana ir labai kvalifikuotų mūsų krašte), aš kalbu apie mus, politikus.

Dar vienas aspektas, kuris atsispindi šioje temoje, svarbiausių yra apie žmogaus teises į privatumą, apie žmogaus prigimtines teises, bet aš plačiau apie tai nekalbėsiu, palikdamas tą teisę savo kolegoms, kai bus pateiktas Seimo nutarimo projektas ir kas nors pasisakys diskusijoje dėl balsavimo motyvų.

Aš norėčiau plačiau pažvelgti į duomenų apsaugos problemą. Keli dalykai kelia apmaudą. Net ir tema taip suformuluota, t.y. mes konstatuojame, kad valstybė negali garantuoti šitos prigimtinės žmogaus teisės. Antras dalykas, keliantis apmaudą, kad ši diskusija atsirado opozicijos darbotvarkėje, deja, tam, kad inspiruotų neseną skandalą eksministro ir komisaro byloje, o tai viso labo tik aisbergo viršūnė ir labai nedidelis šios problemos apsektas.

Be žmogaus teisių, yra ir pačių įvairiausių teisinių aspektų, ir ekonominių, technologinių, valstybės valdymo, saugumo, ir daugybė kitų aspektų, susijusių su šia tema. Kelios iliustracijos. Štai mano rankose Valstybės duomenų apsaugos inspekcijos dokumentas, datuotas šių metų balandžio 30 d. Trys puslapiai, kurie mirga marga nuorodomis į įstatymus su numeriais, Vyriausybės nutarimų datomis ir numeriais dėl gausių pažeidimų šioje srityje. Šis dokumentas yra skirtas asmens duomenų tvarkymo teisėtumui patikrinti Vidaus reikalų ministerijoje ir Policijos departamente. Tai yra institucija, kuri turi formuoti politiką ir atsakyti už visų šių procesų kontrolę. Kitas dokumentas dar vėlesnis ir datuotas šių metų gegužės 15 diena. Keturi didžiausi komunikacijų paslaugų teikėjai “Lietuvos telekomas”, “Bitė”, “Omnitel” ir “Tele-2” kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, taip pat į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, o tiksliau, dėl pasiklausymo. Čia konstatuojama, kad vykdant pasiklausymo ar kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informacijos kontrolę techninės komandos pradėti ir nutraukti kontrolę nėra siunčiamos. Generalinė prokuratūra taip pat nurodo, kad techninės kontrolės ir jų fiksavimo duomenys yra saugomi Valstybės saugumo departamente. Taip pat yra konstatuojama, kad ta pati institucija, t.y. Lietuvos valstybės saugumo departamentas, ir vykdo operatyvinę veiklą, ir saugo informaciją, ir vykdo informacijos kontrolę. Taigi ta pati institucija pati save kontroliuoja, todėl konstatuojama, kad nėra galimybių užtikrinti, kad tokia informacija nebūtų keičiama, kartu nebūtų pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugoma asmens privataus gyvenimo teisė. Čia tik keli štrichai arba keli pavyzdžiai ir kelios iliustracijos, kurios galėtų būti ir nedidelio skandalo objektas.

Apie ekonominius aspektus. Visi džiaugiamės nacionaliniu susitarimu, kuris lyg ir įkvepia viltį dėl to, kad mūsų valstybė gali, sakykime taip, nupjaudama kampus pajudėti greičiau negu mūsų kaimynai, spręsti nacionalinius uždavinius ir kurti žinių visuomenę, žinių ekonomiką. Nesant tvarkos duomenų apsaugoje, visus šiuos gražius planus galime pamiršti, nes tai būtų tas pats, kas stovint vidury stepių ir aplinkui lakstant laukinėms gentims kviesti investitorius su moderniomis technologijomis ateiti į mūsų sritį, aš nekalbu apie pačius įvairiausius aspektus ir t.t.

Apie technologinius aspektus savo trumpoje kalboje nekalbėsiu sąmoningai. Tai yra gal daugiau specialistų reikalas, bet taip pat yra atskiri sprendimai ir atskiros sistemos, jos yra įvairios, yra įvairios alternatyvos, bet dėl laiko taupymo sumetimų aš apie juos nekalbėsiu.

Duomenys yra renkami įvairioms reikmėms. Jų panaudojimas informacijų technologijų pagalba suteikia daugybę naujų galimybių gerinant žmogaus gyvenimą, efektyvinant verslą, gerinant valstybės valdymą. Bet yra ir kitas lazdos galas, t.y. duomenų saugumo garantijos tiek žmogaus teisių į privatumą požiūriu, tiek valstybės saugumo požiūriu. Šie interesai kartais gal kiek ir vieni kitiems prieštarauja. Gerbiamosios inspekcijos vadovės pranešime tai ir atsispindėjo, kai susikerta valstybės interesai ir žmogaus teisių interesai, savo ruožtu tai nėra nei pirmas, nei vienintelis atvejis. Pačiose įvairiose gyvenimo srityse tokie interesai gali susikirsti ir, be abejo, yra reikalingi reglamentuoti ir balansuoti sprendimai.

Duomenų rinkimas, registravimas, atnaujinimas, saugojimas, naudojimas turi būti absoliučiai griežtai reglamentuojamas ir tie reglamentai turi būti preciziškai vykdomi. Taip pat turi būti efektyvi to vykdymo kontrolė.

Padaryčiau tokias išvadas. Jos gali pasirodyti gal kam kiek ir sutirštintos, bet ministras savo pranešime netiesiogiai taip pat konstatavo, kad tvarkos šioje srityje nėra, nes inspekcija priima vienus sprendimus, pasirodo, tie duomenys yra reikalingi tam darbui. Būtų klausimas gerbiamajam ministrui, kas atsakingas už valstybės politiką šioje srityje ir kas vis dėlto turėtų subalansuoti šiuos interesus vienais arba kitais reglamentais?

Išvados, kurias aš padaryčiau, būtų tokios: duomenų apsaugos būklė Lietuvoje yra kritinė ir visiškai nepatenkinama. Čia nebūtų tik mano asmeninės išvados. Mūsų valstybės institucijų prašymu (…) dar 2000 m. atliko specialų tyrimą, jis nebuvo skirtas vien šiai temai, bet yra kelių tūkstančių puslapių ataskaita, ir žargonu arba šiukščiai kalbant būtų galima pasakyti, kad duomenų apsaugos sistemos arba duomenų apsaugos lygis buvo įvardytas labai kritiškai, dydžiu, beveik artimu nuliui, o žargonu šnekant būtų galima pasakyti, kad nerasta.

Panašios išvados yra ir jums žinomoje išsamioje Pasaulio banko studijoje apie žinių visuomenę, žinių ekonomiką ir galimybes plėtoti šią sritį Lietuvoje, taip pat yra konstatuota, kad ši būsena yra nepatenkinama.

Galiu padaryti išvadą, kad nei pilietis, nei valstybė, nei verslas nėra saugūs, jų teisės duomenų apsaugos srityje yra neužtikrintos. Čia galbūt būtų retas atvejis, kai piliečio, verslo ir valstybės situacija yra adekvati arba lygi. Įstatymuose ir reglamentuose yra gana daug arba, pasakyčiau, daugybė spragų, o jei tokie įstatymų reglamentai net ir yra, jie yra nevykdomi, o jeigu vykdomi, nepakankamai preciziškai ir iš esmės kontrolės sistemos šioje srityje nėra.

Nėra šios problemos sprendžiančios ir visą procesą koordinuojančios bei kontroliuojančios institucijos. Čia aš kalbu ne apie atskiras institucijas, jų yra ne viena. Yra ir inspekcija, ir departamentai, yra komitetai, yra agentūros, ir kiekvienas atsako už savo sektorių, už savo segmentą, bet koncentruotos, kryptingos šios srities valstybės politikos nėra, nėra ir koordinuojančios institucijos.

Jūsų dėmesį norėčiau atkreipti dar į vieną dalyką. Iš prigimties esu optimistas ir nenoriu, kad jums pasirodytų, kad tas spalvas aš tirštinu tik dėl to, kad esu opozicijos atstovas ir kalbu opozicijos darbotvarkės klausimu. Visos šiandien egzistuojančios priemonės ir institucijos man primena Holivudo dekoracijas, kai jūs einate gatve ir tarsi einate per miestą, o iš tikrųjų yra tik kartoniniai ar mediniai, lentiniai fasadai, kurie tik imituoja tą miestą. Šių problemų mastas iš tikrųjų yra didelis, įtaka šiandien taip pat yra didelė, o rytoj bus iš viso milžiniška, ir aš tikiuosi, kad šios dienos rezoliucija, kuriai mes pritarsime, bus pirmoji ilgo darbo kregždė ir tokią svarbią ir reikšmingą sritį mes bendromis jėgomis sutvarkysime.

Dar viena trumpa replika viršijant 10 minučių. Gerbiamoji inspektorė pasakė, kad yra labai nedaug skundų šioje srityje ir dėl to mus tai džiugina. Konstatuoju, žmonės dar net ir nežino, dėl ko jie turėtų skųstis.

PIRMININKAS. Dėkoju kolegai G.Babravičiui. Daugiau diskusijoje užsiregistravusių šiuo klausimu nėra. Kviečiu G.Babravičių atgal į tribūną pateikti Seimo nutarimo projektą. Jam atsisakius, G.Steponavičius. Prašau.

Ryšių ministerijos panaikinimas buvo klaida?

Didžiausios šalies telekomunikacijų bendrovės “Lietuvos telekomas” valdybos pirmininkas Gintautas Žintelis teigia, kad Lietuvoje nepakankamai koordinuojama įvairių informacijos technologijų sritį kuruojančių institucijų veikla ir kad sprendimas panaikinti Ryšių ir informatikos ministeriją buvo klaida.

“Lietuvoje turi būti aiškiai apibrėžtos įvairių IT srityje dirbančių institucijų funkcijos”, – trečiadienį Pasaulio informacijos technologijų forumo (WITFOR) spaudos centre surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Žintelis.

Pasak jo, nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas (IVPK) formaliai yra įsteigtas prie Vyriausybės, visi jo pasiūlymai vis vien keliauja per Susisiekimo ministeriją.

Jis kritikavo 1998 metais priimtą sprendimą panaikinti Ryšių ir informatikos ministeriją, kuriai pats vadovavo.

“Tokios ministerijos įsteigimas jaunoje valstybėje buvo pavyzdys užsienio šalims – po to panašios buvo įsteigtos ne vienoje valstybėje, taip pat ir Vakarų”, – tvirtino G.Žintelis.

2001 metų viduryje įkurtas IVPK iš Susisiekimo bei Vidaus reikalų ministerijų perėmė informacijos technologijų ir telekomunikacijų reguliavimo bei informacinės visuomenės plėtros koordinavimo funkcijas.

ebiz.lt

TELIASONERA SELLS TWO BUSINESSES

 

Nordic telecommunications company TeliaSonera’s proposal to sell two of its businesses has been approved by the Commission. The divestitures are the result of last year’s merger between Telia and Sonera (see BB Vol.11, No. 27).

On one hand, the divestiture of Com hem AB, the largest Swedish cable TV operator, to the investment company EQT Partners, will ensure Swedish consumers more competition in the markets for fixed line telephony services and internet access. On the other hand, the divestiture of Telia Mobile Finland to Suomen 2G/DNA will allow Finish consumers to continue to benefit from competition in the market for third-generation (3G) mobile services.

Brussels Brief

Dėl gedimo Kauno skaitmeninėje stotyje apie 45 tūkst. “Lietuvos telekomo” abonentų neturi telefono ryšio

Ketvirtadienio rytą, sugedus “Lietuvos telekomo” Kauno skaitmeninės stoties procesoriui, nutrūko šio regiono gyventojų, tai yra apie 45 tūkst. abonentų, telefono ryšys.

Pasak “Lietuvos telekomo” pranešimo, iškviesti įmonės “Ericson” specialistai ir “Lietuvos telekomo” darbuotojai deda visas pastangas, kad gedimas būtų kuo skubiau pašalintas. Iki darbo dienos pabaigos tikimasi telefono ryšį atkurti.

Ketvirtadienį po pietų apie gedimą Kaune pranešusi bendrovė atsiprašo savo klientų už patirtus nepatogumus.

ELTA

Commission fines Deutsche Telekom for charging anti-competitive tariffs for access to its local networks

Reference:  IP/03/717    Date:  21/05/2003

IP/03/717

Brussels, 21 May 2003
The European Commission has adopted a decision against Deutsche Telekom AG (DT) for abusing its dominant position through unfair prices for the provision of local access to its fixed telecommunications network (local loops). The Commission has found that DT charges new entrants higher fees for wholesale access to the local loop than what DT’s subscribers pay for fixed line subscriptions. This discourages new companies from entering the market and reduces the choice of suppliers of telecoms services as well as price competition for consumers. The Commission’s action stems from complaints by numerous new entrants in the German telecommunications market. In line with the gravity and duration of the abuse, the Commission levies a fine of € 12.6 million.

“Since 1998 DT is legally obliged to provide competitors access to its local loops. In spite of this clear obligation, there still is very little effective unbundling of the local loops and DT, with a market share of 95%, remains the dominant provider of broadband and narrowband retail access. Many new entrants have tried to compete with the incumbent operator. None of them has been able to reach significant market share, not least because DT charges competitors higher fees for local loop access than it charges its end users” Competition Commissioner Mario Monti has stated. “This is clearly harmful to consumers, because competition between operators is the best means to bring the overall prices down. That is why we have acted against unfair prices by Deutsche Telekom and are determined to be vigilant on any infringments of this nature” Mario Monti continued.

The Commission found that Deutsche Telekom (“DT”) is abusing its dominant position through unfair prices. DT holds a dominant position on both the markets for both wholesale and retail access to the local loop. Regarding wholesale access, DT is the only German network operator having a network with nation-wide coverage. In order to provide a variety of services to end users, new entrants need access to this infrastructure on a wholesale basis. Regarding retail access, even after five years of competition, DT still has around 95% market share and the remaining 5% are divided up between a large number of DT’s competitors.

Because of the insufficient spread between DT’s local loop access prices and the downstream tariffs for retail subscriptions, new entrants have no scope to compete with DT for end consumers. The Commission’s decision compares upstream access to the local loops with a bundle of different types of retail offerings, namely analogue, ISDN and ADSL connections. In order to achieve a coherent comparison, the Commission used a weighted approach taking into account the numbers of DT’s retail customers for the different access types on retail level.

The Commission’s assessment reveals, for the period 1998 through 2001, that DT charged competitors more for unbundled access at wholesale level than it charged its subscribers for access at the retail level. This constitutes a clear case of margin squeeze, because it leaves new entrants no margin to compete for downstream retail subscribers. As of 2002, prices for wholesale access were lower than retail subscription prices but the difference was still not sufficient to cover DT’s own downstream product-specific costs for the supply of the end-user services. Even after the latest reduction of the wholesale prices by the German regulatory authority (RegTP), which became effective on 1 May 2003, this margin squeeze remains in place.

Fine

According to the Commission’s Guidelines on the method of setting fines(1), the criteria for determining the amount of a fine are gravity and duration of the infringement, as well as aggravating or attenuating circumstances.

The margin squeeze implemented by DT as an undertaking dominant both at the wholesale and retail levels constitutes a serious infringement. The result of this pricing strategy is that new competitors who need access to the local loops in Germany are seriously impeded. The relevant markets are markets of considerable economic importance. On the other hand, DT has steadily reduced the margin squeeze through tariff adjustments. Therefore the basic amount for gravity was set at € 10 million.

The abuse is found to last from 1.1.1998 until today and the infringement is therefore of long duration. The infringement was however less important in the period since 1.1.2002, due to the reduced scope for price adjustments under the regulatory provisions in Germany. Therefore only the first four years until the end of 2001 account for an increase of the basic amount to 14 million €. Finally, the Commission has reduced the fine to € 12.6 million by assuming mitigating circumstances due to the fact that under the sector specific regulation in Germany there was some degree of legal uncertainty about the tariffs under scrutiny.

Background: Access to the local loop

The « local loop » is the physical circuit between the customer’s premises and the telecommunications operator’s local switch. Traditionally it takes the form of pairs of copper wires. New entrants on the telecommunications markets need access on fair and non-discriminatory terms to the local loops (“local loop unbundling”) to be able to offer retail services to end-customers, as it would be impossible to replicate such a network built over a century.

Effective local loop unbundling is key for the spread of electronic communications services. It was imposed on the incumbent operators by way of legislation at EU level and, in some Member States, such as Germany, also at national level. However, local loop unbundling is not developing fast enough. The regulatory framework is not the only tool available. The conditions of local loop unbundling, such as pricing, are also subject to scrutiny under the EU competition rules.

In Germany, DT offers local loop access at two different levels. Besides the retail subscriptions to end customers, DT also offers unbundled access to the local loop to competitors, which allows them direct access to end-users. DT is thus active on the upstream market for wholesale local loop access to competitors and on the downstream market for retail access services to end-customers. Both markets are closely linked to each other.

DT’s local access network is not the only technical infrastructure allowing for the provision of wholesale access services to competitors and of retail access services to end-users. But the other alternatives, which include fibre-optic networks, wireless local loops, satellites, power lines, and upgraded cable TV networks, are not yet sufficiently developed and cannot be considered as equivalent to DT’s local loop network.

According to the Commission’s 8th Implementation Report of December 2002 (COM(2002) 695), two years after the EU-Regulation on local loop unbundling came in force, only 1 million subscriber lines have been unbundled across Europe. The large majority of them (855.000) are in Germany, where unbundling was mandated by national law already as of 1998, but even in Germany unbundled lines account for less than 5 % of the total.

(1) Guidelines on the method of setting fines imposed pursuant to Article 15 (2) of Regulation No 17, OJ C 9, 14.1.1998, point A.

EC approves TeliaSonera disposals

 

  • Brussels gives green light to sale of two subsidiaries
  • Com Hem to be sold to Swedish investment company EQT Partners
  • Telia Mobile Finland to be sold to GSM operator Suomen 2G

CommsUpdate Image

The European Commission (EC) has approved TeliaSonera’s planned sale of Com Hem and Telia Mobile Finland to EQT and Suomen 2G respectively. The sale of the two businesses was a pre-requisite to the EU’s approval of the merger between Telia and Sonera last year. The disposals were aimed at protecting competition in the Swedish and Finnish markets. The sale of Com Hem, TeliaSonera’s Swedish cable TV arm, to EQT Partners will, the EU hopes, create the conditions needed for increased competition in the fixed line telephony and internet access markets. As it stood at the end of June 2002, the PSTN accounted for 77% of all internet access accounts in Sweden while cable TV was responsible for just 5%. Meanwhile the sale of Telia Mobile Finland – including its valuable 3G licence – to Suomen 2G will ensure that the number of 3G licensees in Finland will remain at four.

Telia and Sonera agreed to merge their businesses in March 2002 to form a Nordic powerhouse worth around USD16 billion. The proposed merger was filed with the European Commission in May 2002 and the share swap commenced the following September. Under the terms of the all-share agreement, Sonera investors received 1.5144 Telia shares for every Sonera share they held. Telia and Sonera opted to merge on the basis that the move would provide enhanced growth potential for both companies. As part of the merger, Telia and Sonera’s holdings in Lietuvos Telekomas and UAB Omnitel in Lithuania and Latvijas Mobilais Telefons in Latvia were also consolidated; TeliaSonera hopes to gain a significant footing in the Baltic markets, where the fixed and mobile penetration rates are considerably lower than in western Europe. TeliaSonera and its subsidiaries serve a potential market of 31 million in the Nordic and Baltic countries.

TeleGeography

Telekomo valdytojai nusiplauna rankas

“Lietuvos telekomą” valdančios skandinavų bendrovės “TeliaSonera” atstovai nes Šima komentuoti pranešimų apie telekomo ketinimus atleisti darbuotojus. Tačiau jie pripažįsta, kad kitose šalyse panaikinus telekomunikacijų bendrovių monopolį darbuotojų skaičius gerokai sumažėja.

Komentuodami “Lietuvos telekomo” nesėkmingą veiklą “TeliaSonera” atstovai tvirtino visiškai pasitikį telekomo vadovais ir nes Šima komentuoti galimų pokyčių mūsų šalies bendrovėje.

Praėjusiais metais susijungus Švedijos bendrovei “Telia” ir Suomijos bendrovei “Sonera” bendros įmonės akcijų dalis daugelyje įmonių gerokai padidėjo. Lietuvoje “TeliaSonera” valdo 60 procentų “Lietuvos telekomo” ir 55 procentus mobiliojo ryšio bendrovės “Omnitel” akcijų. Skandinavų grupės valdomos mobiliojo ir fiksuoto ryšio bendrovės užima lyderių pozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.

Bandys susigrąžinti klientus

Šių metų pirmąjį ketvirtį “Lietuvos telekomo” pajamos iš fiksuoto ryšio siekė 158,6 milijono litų, o praėjusių metų tą patį laikotarpį pajamos iš fiksuoto ryšio sudarė kur kas didesnę pinigų sumą 212,3 milijono litų. Šių metų pirmąjį ketvirtį telekomo grynasis pelnas buvo apie 2 milijonus litų, o 2002 metų tą patį laikotarpį jis siekė 21,4 milijono litų.

Tokį pajamų ir pelno sumažėjimą lėmė konkurencija su mobiliojo ryšio operatoriais ir prarasti klientai. “Turėtume daug dirbti, kad atgautume klientų pasitikėjimą. Tai susiję su tarifų reguliavimu”, – pripažino “TeliaSoneros” prezidentas Norvegijai, Danijai ir Baltijos šalims Kennethas Karlbergas. Jis teigė turįs konkretų planą, kaip reikėtų pritraukti klientus naudotis telekomo paslaugomis, tačiau nepanoro jo atskleisti.

Bendrovės Baltijos regiono vadovas Erikas Hallbergas prognozavo, jog telekomunikacijų rinka Lietuvoje šiais metais padidės 14 procentų. Mobiliojo ryšio skvarba mūsų šalyje turėtų padidėti, o fiksuoto ryšio – sumažėti. Mobiliojo ryšio abonentų skaičius šiemet Lietuvoje turėtų padidėti 22 procentais – iki 1,988 milijono.

Darbuotojų likimas neaiškus

Praėjusią savaitę mūsų šalies spaudoje pasirodė pranešimų, jog “Lietuvos telekomas” ruošiasi keisti įmonės struktūrą ir atleisti ketvirtadalį darbuotojų. Vėliau telekomo vadovai šias žinias paneigė ir tikino, kad bendrovė nėra parengusi oficialių struktūros pakeitimo ir darbuotojų atleidimo planų.

Telekomą valdančios bendrovės “TeliaSonera” atstovas Karlbergas sakė negalįs konkrečiau komentuoti minėtos informacijos, nes Lietuvoje veikiančios įmonės vadovai patys prįima sprendimus. Jis pripažino, kad darbuotojų mažinimas – natūralus reiškinys. Kai “Telia” prarado monopolį Švedijoje, darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 35 iki 12 tūkstančių.

1998 metais “Lietuvos telekome” dirbo 9,5 tūkstančio darbuotojų. 2001 metais bendrovėje dirbo 5,7 tūkstančio žmonių. Praėjusiais metais jų sumažėjo iki 4,5 tūkstančio, o šių metų pirmąjį ketvirtį įmonėje dirbo 4,1 tūkstančio žmonių.

Vitalija Jankauskaitė, “Lietuvos žinios”
2003 gegužės mėn. 19 d.

Didžiausioje telekomunikacijų bendrovėje numatomos permainos

Naujasis didžiausios šalies telekomunikacijų bendrovės „Lietuvos telekomas“ generalinis direktorius Kjellis Ove Blomas planuoja vadovaudamas Bendrovei įgyvendinti fiksuoto telefono ryšio plėtros planą, kuris apims esamų klientų lojalumo, naujų klientų pritraukimo bei klientų, atsisakančių fiksuoto telefono ryšio paslaugų, skaičiaus mažinimo programas.

 

„Bendrovė jau pasiekė aukštą techninį lygį, tačiau turi daugiau dėmesio skirti klientų poreikiams nustatyti ir jų aptarnavimui gerinti. Todėl pirmiausia apsilankiau tuose padaliniuose, kurie tiesiogiai dirba su klientais”, – sako Bendrovės generalinis direktorius.

 

Generalinis direktorius Kjellis Ove Blomas jau susitiko su „Lietuvos telekomo” Klientų aptarnavimo ir kitų departamentų bei  antrinių įmonių  vadovais.

 

„Pirmiausia ketinu įvertinti, kas Bendrovėje padaryta iki šiol, išsiaiškinti, kodėl klientai atsisako Bendrovės paslaugų”, – teigia „Lietuvos telekomo” vadovas.

 

Pasak naujojo generalinio direktoriaus, dabar visoje Europoje vyksta nemažai telekomunikacijų reguliavimo srities pokyčių – nustatomas mokesčio, kurį ima mobiliojo ryšio operatoriai už tinklų sujungimą, dydis. „Toks teisinis reguliavimas skatina mobiliojo ryšio operatorius mažinti tinklų sujungimo mokestį, o tai leidžia mažinti ir tarifus galutiniams fiksuoto ryšio paslaugų vartotojams. Tokių pokyčių galima tikėtis ir Lietuvoje”, – sakė K. O. Blomas.

 

Bendrovės generalinis direktorius sako vertinąs „Lietuvos telekomo“ ir šalies mobiliojo ryšio operatorių gruodį-vasarį pasiektus susitarimus, pagal kuriuos pokalbių, skambinant iš „Lietuvos telekomo“  tinklo, tarifai sumažėjo 25–30 proc.

 

K. O. Blomas Bendrovės vadovo pareigas pradėjo eiti gegužės 1 d. Prieš atvykstant į Lietuvą  Kjellis Ove Blomas penkerius metus dirbo Lenkijoje, o praėjusiais metais vadovavo Lenkijos telekomunikacijų bendrovei „Netia“.

 

Violeta Ulevičienė,

Informacijos skyriaus viršininkė,

8 5 236 76 79

 

Gyvenimo aprašymas

 

 

Kjellis Ove Blomas gimė 1943 m. Švedijoje. Gioteborge, Švedijoje, baigė Chalmero aukštąją technikos mokyklą (1963–1967) ir įgijo civilinio inžinieriaus specialybę. 1984 m. Gioteborgo universitete jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

 

Savo karjerą K. O .Blomas pradėjo informacijos technologijų ir duomenų apdorojimo srityje. Pirmoji darbovietė (1968– 1973) įmonė IBM (Stokholmas). Joje dirbo stambių verslo klientų pardavimų atstovu. 1974–1978 m. dirbo  duomenų centre, 1985- 1987 m. – vadovavo kitam duomenų centrui.

 

1988 m. pradėjo dirbti telekomunikacijų srityje.

 

 

1988–1992    Įmonė „Telia“ (Stokholmas) direktorius, (paslaugų pardavimas stambiems verslo klientams, 1300 darbuotojų), direktorių valdybų narys

 

1993              Įmonės „Telia“centrinė būstinė, Tinklų skyriaus direktorius, („Telios“ paslaugų plėtra ir derybos su kitais operatoriais dėl tinklų sujungimo)

1994-1995    Įmonė „Unisource Voice services“, rinkodaros direktorius (Europos telefono tinklo ir stočių statyba Europos sostinėse bei VPN telefono paslaugos diegimas).

1996              Įmonės „Unisource“ centrinė būstinė (Ciurichas, Šveicarija), generalinio direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už strategiją ir verslo planavimą.

 

1997              Įmonė „Unisource Carrier services“ (Ciurichas, Šveicarija), generalinio direktoriaus pavaduotojas ir vykdomasis direktorius.

 

1998 -2001   Įmonė „Netia“ (Varšuva, Lenkija), generalinio direktoriaus pavaduotojas ir vykdomasis direktorius (bendrovės vidaus ir išorės veiklos organizavimas, IT, materialinis aprūpinimas ir rinkodara, 1000 darbuotojų), direktorių valdybų narys.

 

2002              Įmonė „Netia“ (Varšuva, Lenkija), generalinis direktorius (1400 darbuotojų, EBITDA padidėjo apytiksliai nuo 15% iki 30%, įmonės pinigų srautai tapo teigiami ir buvo išvengta bankroto kapitalizuojant skolas (skolas konvertuojant į akcinį kapitalą), direktorių valdybų narys.

 

2002 m. spalis-gruodis    Įmonė „Telia Networks International“

Telia Sonera charge forbidden by PTS

Swedish-Finnish Telia Sonera has been forbidden to levy additional charges for the connecting links between networks hired by different customers. The Post and Telecom Authority «PTS» will levy a SEK 10mn «US$ 1.21mn» fine if Telia Sonera continues to charge customers after May 12th.

Dagens Industri