Monthly Archives: December 2001

Interneto ryšio teikėjai Lietuvoje

Vilniaus Universitetas

Komunikacijos fakultetas

Žinių vadybos institutas

 

 

 

 

 

 

Asta Jurkštaitė

Bibliotekininkystės studijų programos

II kurso studentė

 

 

 

 

 

 

Interneto ryšio teikėjai Lietuvoje

(kursinis darbas)

 

 

 

Darbo vadovas: doc. R. Pranaitis

 

Vilnius, 2001
Turinys

 

Įvadas

1      Interneto istorija

2      Interneto tinklo struktūra

3      Interneto ryšys

3.1       Bevielis ryšys (radijo ryšys)

3.2       Dial-up

3.3       Skirtinė linija

3.4       Skaitmeninė abonentinė linija (DSL)

3.5       Palydovinis ryšys

3.6       Duomenų perdavimas elektros linijomis

4      Interneto paslaugų teikėjai (IPT)

4.1       Lietuvos telekomas

4.1.1        Penki kontinentai

4.1.2        Aiva tinklas

4.1.3        Baltneta

4.1.4        Infostruktūra

4.1.5        LITNET

4.2       OMNITEL

4.2.1        C.I.S – Vainagis

4.2.2        Elneta

4.2.3        Init

4.3       Bitė

4.3.1        Fedingas

4.4       Delfi

4.4.1        Intacnet

4.4.2        Informacijos tiltas

4.5       EUnet

5      Papildomos interneto ryšio teikėjų paslaugos

6      Analizė – perspektyvos, vystymasis, vartotojų skaičius

Išvados

Panaudotos literatūros sąrašas

 

 

Įvadas

 

Keičiantis informacijos perdavimo ir platinimo technologijoms, kinta ir bibliotekų vaidmuo informacijos sistemoje. Skaitytojų jau nestebina, kad informacijos bibliotekoje galima ieškoti elektroniniuose leidiniuose, internete bei duomenų bazėse. Tokie šaltiniai – tai pirmiausia greita ir patogi paieška, kokybiška informacija. Žinoma, jei sugebame ją atskirti nuo “triukšmo”.

Tradicinė bibliotekininkų pareiga – padėti skaitytojams surasti reikiamą informaciją. Tačiau ar bibliotekininkai yra pasirengę padėti jiems klajoti po elektroninį Voratinklį, skaityti CD, kitas elektronines jų bazes? Ši problema svarbi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių bibliotekų darbuotojams, ja domisi leidėjai, kurie suinteresuoti, kad jų produktas atitiktų to meto reikalavimus ir būtų kuo labiau šiuolaikiškas, t.y. turėtų elektroninį variantą. Būtina kuo greičiau įsisavinti įvairias informacijos paieškos formas, elektroninių bibliotekų organizavimą bei tyrimą, tų kurios neatitinka žmonių poreikių, stengtis kad jos būtų patogesnės įvairiems visuomenės sluoksniams, pritaikyti naujas komunikacijos priemones žmonėms su negalia. Labai svarbu, kad elektroniniai leidiniai turi būti ne tik geresni, bet ir pigesni, turi būti efektyvus apmokėjimo už naudojimąsi jais mechanizmas. [37]

Lietuvoje elektroninės bibliotekos strategija dar nėra galutinai suformuluota. Taip skaitytojai galėtų savo darbo vietose ar namuose skaityti bibliotekos prenumeruojamus elektroninius žurnalus. Todėl iškyla tinkamo interneto ryšio teikėjo pasirinkimo problema. Šiuo metu Lietuvoje yra didelis firmų, teikiančių interneto ryšį, pasirinkimas. Vartotojams be galo sunku objektyviai įvertinti jų privalumus ir trūkumus.

Šioje srityje matau monopolijos grėsmę. Tai ir būtų pagrindinė tokios temos problema. Tikslas – atskleisti interneto ryšio teikėjų privalumus ir trūkumus, naujas technologijas ir panašias problemas daugiau ne ekonominiu aspektu (nors tai beveik neįmanoma, kalbant tokia tema), o lygindama teikiamas paslaugas bei jų kokybę.

 

1          Interneto istorija

 

Internetas nebuvo kurtas tam, kad JAV gynybos sistema mažiau nukentėtų nuo atominės atakos. Sklando legenda, kad JAV federalinė vyriausybė siekė sukurti internetą kaip ryšio priemonę, kuri veiktų ir po rusų branduolinės atakos. Iš tiesų interneto kilmė visiškai taiki. 1968 metų liepos mėnesį JAV gynybos departamento Sudėtingų projektų tyrimo agentūra sudarė sutartį su “Bolt Beranek and Newman” kompiuterių kompanija iš Masačiusetso tinklui “ARPAnet”, kuris sujungtų JAV tyrinėtojų kompiuterius, kurti. 1969 metų rudenį kompanija tinklu sujungė Stanfordo tyrimų institutą, UCLA, UC Santos Barbaros ir Jutos universitetus.

Tobulėjant protokolams ir maršrutizavimo technologijoms tinklas plėtėsi. 1973 metais mokslininkai sujungė atskirus tinklus. Projektas buvo pavadintas “tarptautine užduotimi”. 1983 metais prie tinklo buvo prijungti 400 kompiuterių, o po trejų metų JAV nacionalinis mokslo fondas sukūrė “NSFNet” tinklą, kuris regioninius tinklus sujungė didelės spartos linija.

Dabartinis internetas – daugybė tarpusavyje sujungtų kompiuterių tinklų, dirbančių TCP/IP protokolų pagrindu. Jų darbą koordinuoja “InterNIC” (interneto informacijos centras).

Komercinis internetas, toks, koks jis yra šiandien, susiformavo tik šio dešimtmečio viduryje, kai atsirado vartotojams patogios interneto programos – tinklo naršyklės. Netrukus atsirado tinklo paslaugų teikėjai “Compuserve” ir AOL. [23]

2001 metų sausio mėnesio duomenimis internetu pasaulyje naudojasi nuo 150 iki 200 milijonų žmonių. Tikimasi, kad iki 2005 metų jų skaičius padidės iki 300 milijonų. [29]

 

2          Interneto tinklo struktūra

 

1960 m., kai tyrimų laboratorijose buvo kuriami įvairūs tinklų modeliai, buvo svarbu priimti duomenų perdavimo standartus. Tarptautinės standartų organizacijos (ISO) siūlymu buvo pritaikytas OSI (Open Systems Interconnect) tinklo modelis, numatantis sluoksninę struktūrą.

Kiekvienas sluoksnis atsakingas už tam tikros telekomunikacinės dalies veikimą, o skirtingų sluoksnių protokolų derinys užtikrina duomenų perdavimą nuo vieno taško iki kito. Protokolą TCP/IP sudaro keturi pagrindiniai sluoksniai: techninis (physical), interneto darbo (internetwork), duomenų perdavimo (transport) bei taikomųjų programų (application). Nagrinėjant IP protokolų kaitą svarbiausias yra OSI trečias sluoksnis. Jo darbą organizuoja pati operacijų sistema (OS).

Šiuo metu naudojama antro sluoksnio standartinė versija, kuri vadinama ketvirtosios kartos interneto protokolu IPv4. Šis sluoksnis diktuoja sąlygas aukštesnių sluoksnių darbui.

Tačiau IPv4 protokolas turi nemažai trūkumų: per mažai adresų, perduodant duomenis šiuo protokolu netikrinama, ar gautas paketas yra tikrai iš ten, iš kur nurodyta – taip galima perskaityti svarbią ir slaptą informaciją, šnipai gali stebėti visą tinklo duomenų srautą, neužšifruotus bankų sąskaitų, kreditinių kortelių numerius, slaptažodžius, nėra prioritetų nustatymo ir kanalo rezervavimo galimybių, jei jis apkrautas, o Jums būtinai reikia išsiųsti svarbią informaciją. Todėl buvo nuspręsta kurti naujos kartos IP – tai 1992 m. Bostone pasiūlytas IPv6 protokolas. Jis paremtas IPv4 protokolu, todėl nėra visiškai naujas. Pastarasis ir išspręs susikaupusias problemas. [29]

 

3          Interneto ryšys

 

1998 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo keturios WWW svetainių grupės. Taip pat nagrinėti per Atviros Lietuvos fondo “Interneto” programos (ALF IP) pašto stotį keliaujantys pašto srautai ir ALF IP elektroninių konferencijų dalyvių sąrašai. Suskaičiuota, kiek kartų prie puslapių grupės A prisijungta iš tinklo B. Vartotojai buvo identifikuojami pagal jų tinklo pavadinimą, o ne pagal tai, kokia “Interneto” įmonė juos aptarnauja. Šio tyrimo rezultatai iš dalies atspindi bendrus Lietuvos “Interneto” rinkos bruožus.

Apsilankymų tyrimas parodė, kad privačios įmonės ir jų vartotojai sudaro daugiau nei pusę (apie 54%) Lietuvos “Interneto” vartotojų. Likusi rinkos dalis tenka valstybinėms (26%) ir mokslo, akademinėms bei visuomeninėms (20%) įstaigoms. Šie skaičiai proporcingi laikui, kurį vartotojai praleidžia “Internete”. Tačiau vartotojų skaičių tiksliau atitinka ne WWW svetainių lankomumas, o elektroninio pašto naudojimas. Skirtinėmis telefono linijomis už fiksuotą mokestį naudojantys valstybinių įstaigų darbuotojai gali po WWW puslapius naršyti ilgiau nei komercinių įmonių vartotojai, kurie dažniausiai naudoja telefono ryšį ir todėl už kiekvieną “Internete” praleistą valandą moka papildomai.

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad valstybinių įstaigų darbuotojai “Internete” praleidžia laiko vidutiniškai 3 kartus daugiau nei vartotojai iš mokslo, akademinių ir visuomeninių įstaigų. WWW statistika atskleidė, kad “Lietuvos telekomas” jau turi net 33% visų privačių įmonių turimos “Interneto” rinkos. Tuo tarpu “OMNITEL” turi tik 6% privačios “Interneto” rinkos. Tačiau iš elektroninio pašto srautų matyti, kad “OMNITEL” turi apie 32% visų pavienių ir privačių įmonių vartotojų, o “Lietuvos telekomas” – apie 21%. “Penki kontinentai” turi 16% nevalstybinės komercijos el. pašto rinkos, “Aiva” – 8%, “Skaitmeninės komunikacijos” – 6%, “Elnet” – 2,5%.

Čia pateikti duomenys yra tik apie mažmeninę privačių “Interneto” įmonių rinką. Tačiau į tyrimą nebuvo įtrauktas laikas, kurį studentai praleidžia IRC ir FTP, nebuvo nagrinėta ir modemų prekybos rinka, WWW puslapių kūrimas bei aptarnavimas, konsultacijos ir pan. [42]

2000 vasaros duomenimis, bent kartą per savaitę prie interneto jungėsi 6 proc. Lietuvos, 9 proc. Latvijos ir net 20 proc. Estijos gyventojų; pastarąjį pusmetį internetu naudojasi 9 proc. Lietuvos, 13 proc. Latvijos ir 32 proc. Estijos gyventojų. Pabaltijo regione pagal interneto vartojimą užimame paskutinę vietą, tačiau, kita vertus, Lietuva pasižymi ir didžiausiais vartotojų augimo tempais: lyginant 1999 metų ir 2000 metų pavasario duomenis, bent kartą per savaitę internetą vartojančių žmonių procentas labiausiai išaugo Lietuvoje (400 proc.), antroje vietoje liko Latvija (125 proc.), paskutinėje – Estija (100 proc.). Visose trijose šalyse populiariausia jungimosi prie interneto vieta yra darbovietė. Lietuviai, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, labiausiai linkę vartoti internetą ir namuose (27 proc.).

Lietuvoje ir Latvijoje didžiausią vartotojų dalį sudaro 20-29 ir 15-19 metų amžiaus žmonės. Estijoje jauniausia grupė – 15-19 metų amžiaus – sudaro didžiausią vartotojų dalį. Visose Baltijos šalyse vartotojų skaičius mažėja didėjant amžiaus grupei.

Nors visose minėtose valstybėse interneto vartotojų procentas bendrame vartotojų skaičiuje auga kartu su pajamomis, tačiau šis augimas ryškiausias Lietuvoje, o Latvijos ir Estijos vartotojai gerokai tolygiau pasiskirstę pagal pajamų grupes. Lietuvoje pastebima didžiausia Pabaltijyje interneto vartotojų koncentracija šalies sostinėje. Lietuvoje, palyginti su Latvija ir Estija, gerokai ryškesnė tendencija, kad internetas yra daugiau prieinamas jaunesniems, aukštesnio socialinio-ekonominio statuso, turtingesniems ir didžiuliuose miestuose gyvenantiems žmonėms. [2] Pagrindinės vartotojų grupės – firmų vadovai, studentai ir specialistai; interneto vartotojams būdinga aukštas išsimokslinimo lygis. Įvairių tyrimų duomenimis pastebimas moterų skaičiaus bendroje vartotojų struktūroje augimas, vartotojų vidutinio amžiaus didėjimas ir vidutinių pajamų bei išsimokslinimo mažėjimas. Panašių interneto auditorijos vystymosi tendencijų ateityje galima tikėtis ir Lietuvoje. [3]

 

3.1       Bevielis ryšys (radijo ryšys)

 

Šiuo metu optinis kabelis geriau perduoda informaciją nei dabartinės radijo ryšio sistemos, bet kabelius reikia nutiesti sudėtingomis trajektorijomis, o paklotas kabelis dažnai pažeidžiamas. Tokiu ryšiu neįmanoma sujungti judančių abonentų, o radijo ryšiu duomenis galima perduoti ir mobiliam abonentui.

Naudojant skirtingus dažnių diapazonus, skirtingą signalo moduliaciją ir įvairių tipų antenas eterinio ryšio kanalai įrengiami telefono tinklų principu, kai kanalas turi pradžią ir pabaigą, arba lokalaus tinklo principu, kai prie kanalo vienu metu prisijungę keletas abonentų. Tokiu būdu sudaromos ir radiorelinės linijos. Antrojo tipo radijo kanalui vystomi belaidžiai vietiniai tinklai viename pastate ar visoje organizacijos teritorijoje. Naudotojas turi galimybę pereidamas iš vienos patalpos į kitą susisiekti su tinklu. “Radio-Ethernet” ryšio riba gali būti nuo kelių šimtų metrų iki 20-30 kilometrų, o su kartotuvais dar toliau. Labiau apsimoka vystyti vieną bendrą didelės spartos kanalą, kuriuo bendrai naudosis keli abonentai, o ne atvesti kiekvienam jų atskirą radijo kanalą. Bevielių tinklų paklausa kasmet išauga apie 75%. Lietuvos rinkos situacija neprilygsta tarptautinės, todėl šiuo metu lietuviai renkasi kabelinį ryšį. Tačiau situacija keičiasi. Šias paslaugas Lietuvoje teikia “Aiva”, “Litnet”, “OMNITEL”, “BaltNeta”, “5ci” ir kitos. [1, 38]

 

3.2       Dial-up

 

Dial-up – tai prisijungimas komutuojamomis telefono linijomis. Tokias paslaugas teikia daugelis interneto ryšio teikėjų. “Lietuvos telekomas” šiuo metu yra užvaldęs Lietuvos telefoninių pokalbių rinką, todėl dabar atsirado nauja paslauga – internetas už 99 Lt/mėn. Tokio prisijungimo šalininkų skaičius pagrįstai didėja – prisijungti prie interneto galima nuo 18 val. iki 7 val. darbo dienomis ir visą parą savaitgaliais. Tai tikrai pigiau, nei atskirai mokėti už internete praleistą laiką minutėmis. Atsirado ir tokių IPT, kurie teikia atskirus prisijungimo prie interneto įkainius tiems žmonėms, kurie internetą naudoja tik elektroninio pašto tikrinimui.

3.3       Skirtinė linija

 

Skirtinę liniją verta įsivesti tada, kai jums reikia didesnio greičio, jei internetui komutuojama telefono linija išleidžiate per daug pinigų, jei internetas reikalingas didesniam darbuotojų skaičiui ar jums būtinas greitas ir nuolatinis interneto ryšys. Tam prireiks skirtinės linijos, modemo ir terminalinės įrangos. Dažniausiai vartotojams siūloma analoginė skirtinė linija – viena ar dvi poros (priklauso nuo greičio ir atstumo) laidų nuo jūsų biuro ar namų iki IPT komunikacinio mazgo. Ši paslauga naudinga tuo, kad ji yra pigi. Nedideliuose miestuose linijos užtikrina iki 256 Kbps spartą. Analoginės linijos skirtos dirbti 300-3400 Hz – balso dažnių ruože. Duomenys perduodami iki 9,6 Kbps greičiu. Norint turėti geresnį greitį, galima įsivesti skaitmeninę liniją.

Mažesnės spartos skirtinei linijai (iki 33,6 Kbps) gali tikti ir paprastas balso dažnių ruožo modemas. Bet jie turi būti suderinami su skirtinės linijos režimu. Jei jums reikalingas 64 Kbps greitis, teks naudotis “pagrindinių ruožų” (baseband) klasės modemais. Tačiau beveik visi IPT, teikiantys paslaugas skirtinėmis linijomis, naudoja savo modemus. Modemo nuomos kaina įeina į paslaugos kainą.

Modemų veikimas sinchronizuojamas dviem būdais: asinchroniniu ir sinchroniniu. Asinchroniškai veikiantis modemas prie kiekvieno baito prideda “start” ir “stop” bitus. Taip gavėjas visada žinos, kur pranešimo pradžia ir galas. Didinant perdavimo greitį – informacijos tankį – modemas darosi vis sunkiau apdoroti šią informaciją. Šiuo atveju pasitarnauja sinchroninio perdavimo būdas. Prie informacijos nepridedami tarnybiniai bitai, o modemas per tam tikrą laiko intervalą siunčia sinchronizuojantį signalą. Modemą galima prijungti ir prie kompiuterio, atliekančio tarpinio serverio (proxy) ir maršrutizatoriaus (router) funkcijas, nuosekliojo priedo. Tačiau dažniausiai to neužtenka – reikia įsigyti tiltą arba maršrutizatorių.

Reikės įsigyti ir IP (universalus kiekvieno kompiuterio identifikatorius) adresus. [40]

 

3.4       Skaitmeninė abonentinė linija (DSL)

 

Digital Subscriber Line – skaitmeninė abonementinė linija yra palyginti nauja modemų technologija, suteikianti abonentui galimybę priimti duomenis iki keleto megabitų per sekundę sparta. Naudojama telefono linija (ATS) nė trupučio nepasikeitė, bet pakito jos naudojimo būdas: prie abiejų jos galų prijungiami skaitmeninės linijos modemai. Taigi iš tikrųjų DSL – ne linijos, bet naujos modelinės technologijos pavadinimas. Dažniausiai naudojama santrumpa “xDSL”. Dauguma specialistų sutaria, kad yra tokie pagrindiniai DSL tipai:

IDSL – ISDN tipo DSL;

HDSL – didelės spartos DSL (High Bit Rate DSL);

HDSL2 – didelės spartos DSL per vieną laidų porą;

ADSL – asimetrinė DSL (Asymetric DSL);

G. lite – supaprastinta ADSL;

RADSL – adaptyviosios spartos DSL (Rate Adaptive DSL);

SDSL – sinchroninė vienos poros DSL (Synchronous Single Line DSL);

VDSL – labai didelės spartos DSL (Very High Bit Rate DSL).

DSL galima padalinti į dvi dideles grupes: simetrines DSL, kai duomenys ir perduodami, ir priimami vienoda sparta, ir asimetrines, kai duomenys link abonento perduodami žymiai didesne sparta negu nuo abonento. Asimetrinių DSL variantai žymiai populiaresni už simetrinių.

Atsiranda vis daugiau savo interneto svetaines kuriančių žmonių, o jiems kurti ir taisyti reikia didelės simetrinės spartos. Simetrine sparta norėtų mėgautis ir spaustuvės bei parduotuvės, siūlančios prekiauti tinkle (“online shoping”). [34]

 

3.5       Palydovinis ryšys

“Craig McCaw” ir “Microsoft” pagaminusios ir paleidusios 288 naujų ryšių palydovų jos ruošiasi “įkelti interneto paslaugų tiekimo centrą į dangų”. Įgyvendinus projektą, interneto ryšį turėtų bet kuris Žemės kampelis. Paprasti interneto ryšiams naudojami palydovai negali teikti interaktyvių paslaugų. Būdami palyginus toli nuo Žemės, jie reikalauja didelių energijos sąnaudų, o tai – pagrindinė kliūtis greitai ir kokybiškai perduoti informaciją. “Teledesic” palydovai skrietų 696 km aukštyje, todėl sunaudotų 2500 kartų mažiau energijos. Labai pagerėtų ryšio kokybė, būtų įmanoma keistis dideliais duomenų srautais, išvengti įvairių trikdžių bei nesusipratimų. “Teledesic” projektą planuojama pradėti įgyvendinti 2001 metais. Yra ir neigiamų šio projekto pusių. Atsiras firmų ir privačių asmenų, kurie ryšis pasirinkti tuo metu labai brangias ryšio paslaugas. Lakui bėgant kainos kris, naujovė taps prieinama daugeliui interneto vartotojų, o didžioji dalis šioje srityje dirbančių firmų arba bankrutuos, arba bus priverstos bendradarbiauti su “Teledesic”. Taip susiformuos nauja monopolija, kuri kontroliuos šios rinkos paslaugas ir jų kainas. Be konkurencijos sulėtės ir telekomunikacinių technologijų progresas. Todėl šis projektas vertinamas labai atsargiai.

Palydoviniam ryšiui reikalinga palydovinė antena, asmeninis kompiuteris, palydovinis modemas, įprastas modemas bei programinė įranga. Deja, siūlomas ryšys yra vienpusis. Vienkryptė įranga leidžia gauti duomenis per palydovą siunčiant užklausas įprastu modemu arba per ISDN. Duomenys į internetą perduodami įprasta telefono linija, o duomenys iš palydovo į kompiuterį perduodami 400 Kbps sparta. Ateities palydovinės technologijos leis naudotis ne tik didesne sparta, bet ir dvipusiu ryšiu. Palydovinės technologijos patrauklios tuo, kad galima pasiekti tuos planetos kampelius, kuriuose nėra telefono linijų ir kabelinės televizijos. [22, 25]

 

3.6       Duomenų perdavimas elektros linijomis

1997 metais buvo paskelbta, kad bus galima pradėti teikti “Digital PowerLine” (DPL) – ryšio per įprastas elektros linijas – paslaugas. Tai duomenų perdavimo sistema, “paverčianti” neaukštos įtampos tinklus į vietinį kompiuterių tinklą (LAN). Prie interneto paslaugų teikėjo ši sistema prijungta per “DPL 1000” pagrindinę stotį, kurioje duomenų perdavimą valdo “Nortel Passport 160” koncentratorius. Pagrindinė stotis bazines stotis aprūpina interneto ryšiu naudodama tiesioginio matomumo radijo ryšį arba varinius bei optinius kabelius. Bazinėje stotyje esantis perėjimo įtaisas duomenis perduodančius signalus “įterpia” į elektros tinklą, kuriuo jie pasiekia vartotojus. Vartotojų namuose yra dar vienas perėjimo įtaisas, įrengtas prieš elektros skaitiklį, kuris filtruoja triukšmą ir veikia kaip saugiklis. Prie perėjimo įtaiso per ryšio modulį jungiamas vartotojo kompiuteris ar kita su juo suderinama įranga. Kompiuteris nuo šio įtaiso gali būti 100 metrų atstumu. Su ryšio moduliu sistema jungiama plačiai paplitusiu vytos poros (UTP) kabeliu. Tai kaip tiltas tarp dviejų sąsajų.

Informacija perduodama panašiai kaip modemais, tik radijo dažniu (2 MHz pločio juosta dažnio rėžiuose nuo 2,2 MHz iki 10 MHz). Tačiau perduodant duomenis požeminiu kabeliu, jam statmeni objektai virsta antenomis, “transliuojančiomis” perduodamą informaciją kur papuola ir trukdančiomis mėgėjiškam radijui ar specialiųjų tarnybų ryšiams. Ši problema išspręsta dažnių maskavimo būdu. Taikant tokią technologiją per internetą bus galima valdyti namų apsaugos sistemą, kai kuriuos buitinius prietaisus. [35, 36, 39]

4          Interneto paslaugų teikėjai (IPT)

 

1994 m. kovo mėnesį akademinio tinklo “Litnet”, kuriam priklausė universitetų, Seimo ir kai kurių institutų informacinės sistemos, mazgas Vilniaus telefonų stotyje per palydovinį ryšį buvo prijungtas prie Norvegijos universitetinio tinklo “Uninett”. “Litnet” tapo pirmuoju kompiuterių tinklu Lietuvoje, turinčiu ryšį su “Internetu”, ir, beje, pirmuoju šalyje “Interneto” paslaugų teikėju.

Šiuo metu Lietuvoje yra didelė firmų, teikiančių interneto ryšį, pasiūla. Vienos jų susikūrė seniau, kitos tik bando užkariauti Lietuvos interneto rinką. Vartotojams be galo sunku objektyviai įvertinti jų privalumus ir trūkumus. Pagrindiniai interneto paslaugų teikėjai (IPT):

  • Lietuvos Telekomas 16 Mb/s į Stokholmą + 34 Mb/s į Monrealį, be sutarties arba registruojantis

o       5Ci – Penki kontinentai: ISDN ir v.90 120 linijų, 3 Mb/s per Telekomą

Ūkininkas paskelbė karą “Lietuvos telekomui”

Žemaitis Kazimieras Jacas iš Telšių rajono Žeimuvėnų kaimo su “Lietuvos telekomu” žada bylinėtis iki galo – vyriškis įsitikinęs, jog monopolininke įmonė visiškai nesiskaito su klientais ir už prastos kokybės paslaugas reikalauja nepelnytų pinigų.

Norėjo naudotis internetu

Telšių rajone, Upynos seniūnijoje, Žeimuvėnų kaime, gyvenantis Kazimieras Jacas “Respublikai” pasakojo, jog jo bėdos su AB “Lietuvos telekomas” prasidėjo nuo šių metų pavasario, tiksliau – nuo kovo 13-osios. Tuomet vyriškis, patikėjęs daug žadančia reklama, sumanė naudotis interneto paslaugomis.

Anot K.Jaco, daug kalbama apie informacinę visuomenę, žmonės raginami naudotis kompiuteriais, internetu, tad jie su žmona pasitarė, jog ir mokyklą lankantys ūkininko vaikai negali atsilikti nuo pasaulio. Šeima suskaičiavo, kad išgalės mokėti pastovų mėnesinį mokestį už interneto paslaugas. Su telekomo Telšių padaliniu sudarė sutartį, pagal kurią klientas moka kas mėnesį 99 litus ir nurodytu laiku – darbo dienomis nuo 18 val iki 7 val, o švenčių dienomis – visą parą gali naudotis internetu.

Internetas nuolat strigo

Anot K.Jaco, jau nuo pat pirmųjų dienų internetas strigo, vos ne kas antrą dieną Žeimuvėnuose, šalia Jacų namo, stovėjo remontininkų automobilis. Tačiau dėl to paslaugos kokybė nepagerėjo. Žemaitis sako pritrūkęs kantrybės ir pažadų, todėl balandžio 18-ąją raštu kreipėsi į įmonę.

Savo skunde K.Jacas išdėstė, jog nuo kovo 13-osios iki skundo dienos interneto paslauga patenkinamai galėjo naudotis tik 11 dienų, likusiomis dėl telekomunikacijų kaltės internetas neveikė. Savo skunde K.Jacas parašė: “Prašau nepažeidinėti sutarties ir paslaugą teikti nuolat ir kokybiškai bei neskaičiuoti pinigų už nesuteiktas paslaugas”.

Už nesuteiktas paslaugas nemokėjo

Pamažu konfliktas tarp telekomo Telšių klientų aptarnavimo grupės bei K.Jaco augo. Užsispyręs žemaitis, nesulaukęs sąskaitų už paslaugas, nesumokėjo ir už telefoną. “Kodėl telekomas daro taip, kaip tik nori. Kai paklausiau, kodėl negaunu sąskaitų, man paaiškino, kad pats turiu ieškoti, kiek skolingas.

Aš jiems moku pinigus, o jie mane kur nori gainioja? Kai tik gavau sąskaitą, už telefoną tuojau pat sumokėjau. Už interneto paslaugas – ne. Nesutinku mokėti visos sumos, tokių paslaugų aš negavau”, – sako K.Jacas. Vyriškis nusprendęs iki galo išsiaiškinti savo santykius su šia įmone.

K. Jacas sako, jog kai sumokėjo telekomui skolą už telefoną, jam atsiuntė sąskaitą, kurioje ta skola vėl įskaičiuota. K. Jacas vėl ėjo, ieškojo teisybės, kol gavo jau pataisytą sąskaitą.

“Man nuo namų iki Telšių yra 40 kilometrų kelio, Telšiuose dėl tų telekomo paslaugų buvau daugybę kartų. O dar kiek skambinau”, – pasakoja K.Jacas.

Išjungė telefoną

Liepos mėnesį K.Jacas kreipėsi į Telšių klientų aptarnavimo grupę dėl interneto nutraukimo. Vyriškis prašė, kad už prastas interneto paslaugas mokestis būtų sumažintas per pusę. Interneto paslaugos buvo nutrauktos, sąskaita už šią paslaugą buvo sumažinta tik už liepos mėnesį. Gruodžio 7-ają K.Jacui buvo išjungtas telefonas. “Kodėl išjungė telefoną, nežinau, nes už jį aš moku”, – gūžčioja pečiais K.Jacas.

Duos į teismą

AB “Lietuvos telekomas” Telšių klientų aptarnavimo grupės vadovė Janina Navickienė sakė, jog K.Jacas oficialiai gedimus dėl interneto paslaugos teikimo užregistravo tris kartus. Anot grupės vadovės, paslaugos kokybė buvo pakankamai gera, nes telekomas jos neteikia, jeigu tam nėra galimybių.

J.Navickienė mano, jog K. Jacas ne viską įvertina objektyviai – jo niekas telekome neignoravo, visuomet buvo reaguojama į kliento skundus. Kadangi K.Jacas buvo skolingas telekomui už interneto paslaugas, jam lapkričio 19-ąją buvo nusiųstas perspėjimas, jog, nesumokėjus skolos, bus išjungtas telefonas. Telekomas, anot K.Jaco, turi teisę taip elgtis, nes nėra išskiriamos atskiros paslaugos – interneto, telefono ir pan., svarbu, kad būtų už viską laiku sumokėta.

J.Navickienė teigė, jog jeigu K.Jacas nesumokės skolos, telekomas kreipsis į teismą. P.S. Kitą dieną po straipsnio autorės pokalbio su Telšių klientų aptarnavimo grupės vadove į redakciją paskambino KJacas. Žmogus pasakė, jog atsitikęs kažkoks stebuklas – šiandien jau veikia jo telefonas.

Nijolė Veršinskienė, “Respublika”
2001 gruodžio mėn. 27 d.

Telecommunications 1991-2000

Rapid advances in the infrastructure sector are considered essential for stable economic growth. The Russian telecommunications industry, which has recorded stable growth during the entire post-Soviet period, is one of the few sectors to meet this requirement. According to an analysis of the Boston Consulting Group, the Russian telecommunications market has grown 15% per year in dollar terms and will continue to grow at this rate in future. The pace of growth may even increase, since Russians have recently shown a willingness to pay much more for convenient communications than in the past. Every three months, more than 1 million cell phones are sold in Russia while Internet use is increasing at an impressive rate. RF Minister of Communications Leonid Reiman has promised the 6 million Russians waiting in line for telephone installation that their orders will be filled in the next three years. Russians have even shown great interest in mobile satellite communications, which are unpopular in the rest of the world: in the third quarter of this year, the number of satellite subscribers in Russia increased 203%, the highest in the world. This interest in satellite telephones is probably due to the fact that 54 000 communities in Russia still have no telephone communications.
HISTORY: 1991-2000

In recent years, telecommunications have changed our lives beyond recognition. Today, we can learn the news on the Internet and read e-mail on cell-phone screens. All this is a product of the latest stage in the information revolution, which began ten years ago in Russia. In September 1991, the first cell phones appeared in Russia and the first web sites were set up.

1991
Delta Telecom, Russia’s first cellular communications company, began operations in St. Petersburg in September. The joint venture of the American company USWest and the Leningrad City Telephone Network (Leningradskaya gorodskaya telefonnaya set) started selling mobile phones that weighed 5 kg and cost $1995; it also cost just as much to connect them. In spite of $60 rental fees and call rates of $0.60 per minute, which were outrageous service costs at the time, Delta Telecom connected at least one new customer every day.

Cellular communications appeared in Moscow in December, when USWest and the Moscow City Telephone Network (MGTS) set up the Moscow Cellular Communications (Moskovskaya sotovaya svyaz) joint venture.

1992
In September, Russian scientist Dmitry Zimin founded the Vympelkom company, with the participation of the Impulse Design Office (KB Impuls), the Mints Institute of Radio Engineering, and a number of other companies.

In December, the State Committee for the Management of State Property (Goskomimushchestvo) ordered to establish the state company AOOT Rostelekom. The new company united 20 regional companies providing television broadcasting and international telephone connections; Russian Federation property that had once belonged to Intertelekom, an association of all television stations in the former USSR, was included in Rostelekom’s charter capital. The same order of Goskomimushchestvo regulated the procedure for privatizing Rostelekom.

1993
In April, the October Railway (OZhD), RAO High-Speed Line (RAO VSM), and the American company Andrew Corporation built the first Moscow-St. Petersburg fiber-optic communications line, with the Raskom joint venture as the operator. In 1997, Raskom’s line was extended from St. Petersburg to the Finnish border. For Moscow companies, the line became the only alternative to Rostelekom as a communications link to Europe.

ZAO Mobile Telesystems (MTS) was registered in October. The company was formed by MGTS, Deutsche Telekom, Siemens, and several other shareholders. Four Russian companies owned 53% of the shares, and the two German companies owned 47%. When the government issued a license to MTS, it promised the company a ten-year monopoly on operations in the 900 MHz band (GSM standard) in Moscow and Moscow Region.

1994
In February, the All-Russian Coordination Center announced the privatization of AOOT Rostelekom, which had a monopoly on television broadcasts and international telephone calls. The company’s employees received 24.086% of the preferred shares and 10% of the common shares, and the administration received 5%. Another 10% went to the share sale fund, 38% became federal property, and 22.014% of the shares were put out for an All-Russian voucher auction.

In June, the St. Petersburg Pay Telephone (Sankt-Peterburgskie taksofony) company installed a network of modern international card pay phones in St. Petersburg for the Goodwill Games. In spite of concerns about vandals, the new phones were destroyed even less often than ordinary coin pay phones.

In July, MTS and Vympelkom, which sold services under the Bee Line trademark, announced the start of operations of their cellular networks in Moscow within one day of each other.

In November, the Telekominvest holding was formed in St. Petersburg on the initiative of Valery Yashin, the head of the St. Petersburg Telephone Network (PTS). Its first shareholders were PTS, which owned 95% of the shares, and the Danish company Waza Invest Consulting, which owned the remaining 5%. The purpose of creating Telekominvest was to transfer the shares of joint ventures of St. Petersburg telephone companies to the holding’s charter capital.

1995
In January, AFK (Joint-Stock Finance Corporation) Sistema bought a package of MTS shares from the Russian owners. DeTeMobil, a Deutsche Telekom subdivision involved in mobile communications, bought up shares in Siemens.

Starting on February 10, AO Vympelkom’s well-known Bee Line logo gained wider distribution when members of Association 800 (Assotsiatsiya 800), an association of Russian AMPS operators, were allowed to start using the Bee Line trademark.

In March, the Moscow Science and Technology Committee and Co. (MKNT), which had been set up by the Moscow government in June 1993 and later reregistered as a fiduciary partnership, won an investment tender for 25% of the shares in MGTS. The tender terms contained a clause that allowed MKNT to demand an additional MGTS share issue amounting to 50% of the company’s charter capital and transfer of the new shares to the investor after investing $105 million in developing the telephone company. After MKNT won the tender, analysts began talking about how the Mayor of Moscow had regained control over the telephone network.

AOOT Svyazinvest was officially registered on September 18. The company was headed by Aleksandr Lipatov, previously the deputy head of the privatization and property management department at the RF Ministry of Communications and one of the founders of the new holding. AO Svyazinvest’s charter capital was formed by consolidating the federally owned shares of 85 joint-stock telecommunications companies. There were plans to put 49% of Svyazinvest’s shares out for investment tenders before the end of the year.

In October, 46.67% of the federally owned voting shares of MGTS were transferred to Svyazinvest’s charter capital by presidential decree.

In November, there was a redistribution of the shares of Telekominvest members. Waza Invest Consulting received 51% of the shares, which it transferred to the Luxembourg offshore company First National Holdings S.A., a Kommerzbank subsidiary. SPB MMT of St. Petersburg became a shareholder with 24% of the shares, and PTS retained 25%. PTS and MMT transferred shares of their own joint ventures, including cellular communications companies, to Telekominvest’s charter capital.

On November 30, President Yeltsin signed the decree “On the Svyazinvest Joint-Stock Company.” The decree gave the government until January 20, 1996 to increase Svyazinvest’s charter capital by contributing 8.8% of the federally owned shares in PTS.

In December, the Italian state financial holding STET won a tender for rights to 25% plus one share of Svyazinvest for $1.4 billion. An authorized delegation from STET headed by Ernesto Pascale, the company’s managing director, was in Moscow from December 18 to 20. Pascale held a series of talks with Anatoly Chubais, the first vice-premier of the Russian government; Vladimir Bulgak, the Minister of Communications; and Oleg Belov the general director of Rostelekom. At the last minute, STET presented a new set of demands for a payment plan for the Svyazinvest shares. The Russians rejected the demands, and STET refused to pay for the shares.

1996
In March, Nail Ismailov, the head of the investment policy department of the Ministry of Communications, replaced Aleksandr Lipatov as general director of Svyazinvest.

In April, shareholders at Svyazinvest’s annual meeting were preoccupied with a dispute over the transfer of 8.8% of PTS’s shares to the holding’s charter capital. The board of directors approved an application to Goskomimushchestvo and the government to hold investment tenders in the fall for the sale of 10% of PTS’s shares. If the application was rejected, the board members were prepared to challenge the transfer of the 8.8% in court.

In September, Russian NMT-450 operators announced the start of the Sotel project (Russian Cellular Telephones). About 20 operators signed an agreement on mutual automatic roaming.

In November, AO Vympelkom became the first Russian company since before the Revolution to list stocks on the New York Stock Exchange. The shares were circulated in the form of American depositary receipts (ADR).

1997
In March, the Ministry of Communications was abolished by presidential decree and reorganized into the State Committee on Communications and Informatization (Goskomsvyazi). First Deputy Minister of Communications Aleksandr Krupnov became chairman of the committee, replacing ex-Minister Vladimir Bulgak, who had been promoted to Vice-Premier.

In April, President Yeltsin signed a decree ordering the sale of 49% of Svyazinvest’s shares according to the following plan: 25% plus one share to be sold at a money auction without investment conditions, and 25% minus two shares to be sold by commercial tender with investment conditions.

In June, the state-owned controlling shares in OAO Rostelekom, OAO Central Telegraph (Tsentralny telegraf), OAO Yekaterinburg Telephone (Yekaterinburgsky telefon), and OAO Giprosvyaz were transferred to Svyazinvest by presidential decree.

An auction for the sale of 25% plus one share of Svyazinvest was held in July. The winner was the Cyprus-based consortium Mustcom Ltd., which included ONEKSIM Bank, the Deutsche Morgan Grenfell and Morgan Stanley investment banks, and George Soros’ Quantum Fund. Mustcom Ltd. offered $1.875 billion for the shares, compared to the $1.710 billion offered by the Dutch company Telefam BV, which included the Spanish communications company Telefonica, Alfa-Bank companies, the Media-Most holding, and Boris Berezovsky. Seventy-five percent minus one share remained state-owned.

The losers began an information war on ORT and in the Media-Most newspaper “Today” (Segodnya) targeted mainly at Vladimir Potanin, Anatoly Chubais, and Vladimir Bulgak However, the government did not reconsider its decision to sign a share sale contract.

On November 12, Aleksandr Krupnov spoke with journalists at Government House about plans for developing the domestic telecommunications industry in the next few years. The main objective of Goskomsvyazi’s new strategy was to attract major foreign investors to Russian communications by setting up holding companies similar to Svyazinvest.

In December, the Ministry of Railways of Russia (MPS) approved the document “Main Development Objectives for Telecommunications” without making it public. The document upset the peaceful coexistence between Russian natural monopolies and allowed railways and communications companies to compete with one another. Under contract with Ericsson, MPS began to lay fiber-optic communications lines along railway tracks. The project was scheduled for completion in 2000, and MPS made plans to put several thousand km of fiber-optic lines into service in the next few years.

1998
In January, an extraordinary meeting of MGTS shareholders decided to allow the board of directors to increase the company’s charter capital in the second quarter of 1998 by placing an additional share issue equal to 50% of the charter capital. According to the privatization plan for MGTS, the shares would be reserved for MKNT, which would then own a controlling share. However, this move was prevented by Ministry of Finance Instruction #14 of February 7, 1994, which stated that “Increasing the charter capital of a joint-stock company is not permitted without a reappraisal of the company’s fixed assets as of January 11, 1994.” MGTS’s tangible assets had been appraised as of 1992.

In April, Dmitry Vasilev, the head of the Federal Securities Commission ruled that the legal rights to the controlling share in MGTS belonged to AFK Sistema subsidiary MKNT. The Commission based its decision on Presidential Decree #1210 “On Measures to Protect Shareholders’ Rights.”

On April 28, the licensing commission of Goskomsvyazi approved the results of a tender for the right to provide cellular communications services on the DCS-1800 digital standard (a federal standard; also called GSM-1800). The winning companies were Moscow-based MTT-Invest, which was a member of the Telekom Interregional Transit group (Mezhregionalny transit Telekom); Rosiko, a member of the Moscow-based AFK Sistema holding; and Vympelkom.

On July 17, the general director of AO Moscow Intercity and International Telephone (MMT), Boris Zverev, announced the merger of Rostelekom and MMT, which were part of the Svyazinvest holding. Prior to this, MMT had only been an intermediary between MGTS, the operator of the Moscow telephone network, and Rostelekom, the owner of the long-distance lines.

On August 4, Vice-Premier Boris Nemtsov ordered an amendment to KB Impuls’s license allowing the Vympelkom subsidiary to operate in the 900 MHz band in addition to the 1800 MHz band already allowed under the license. Vympelkom had promised to pay the Russian Space Agency $30 million for the frequencies; the agency urgently needed money to fulfill international contracts.

On August 14, the government approved the conditions for an investment tender for the sale of 25% minus two shares of OAO Svyazinvest, which the Russian Fund for Federal Property (RFFI) had scheduled for October 16. The declared starting price for the share block was $1.035 billion, with an investment program budget of $516 million.

Aleksandr Nyago, the former general director of ZAO Northwestern GSM (Severo-Zapadny GSM), became the new general director of Telekominvest in September.

The auction for the sale of the next block of Svyazinvest shares was cancelled on October 13: primarily as a result of the August financial crisis, no one wanted to buy the shares.

Grigory Yavlinsky, the leader of the Yabloko faction in the State Duma, demanded proof of the amendment to KB Impuls’s license from First Vice-Premier Yury Maslyukov, who confirmed the issue of additional frequencies with his predecessor Boris Nemtsov.

In November, Mobile Telesystems (MTS) sent a letter to the government demanding that it explain why Nemtsov had sold the Bee Line network the right to operate on the GSM-900 standard for $30 million. The government had originally guaranteed MTS a monopoly on GSM-900 operations in Moscow and Moscow Region.

In a live broadcast on the Ekho Moskvy radio station, AFK Sistema president Evgeny Novitsky threatened to sue Goskomsvyazi.

In December, the Norwegian company Telenor bought 25% plus one share in Vympelkom for $160 million.

1999
In February, the government passed a resolution stating that licensing tenders for GSM-900/1800 frequencies were obligatory only for “bands above 1800 MHz.”

Oleg Belov, the head of Rostelekom, was elected general director of Svyazinvest in April.

In June, a government resolution named 59-year-old Aleksandr Ivanov, president of the little-known Russian telecommunications company Komet, as head of the State Committee on Communications and Informatization (Goskomsvyazi). He replaced Aleksandr Krupnov, who lost his job along with his mentor, Vice-Premier Vladimir Bulgak, when Sergei Stepashin became Prime Minister.

On August 25, Leonid Reiman was appointed head of Goskomsvyazi, replacing Aleksandr Ivanov, who had held the position for less than three months.

In September, the Association of GSM Operators sent a letter to Reiman complaining about the conduct of Goskomsvyazi’s licensing commission. The Association had information that a number of operators holding GSM-1800 licenses in the regions, in particular, Vympelkom and Telekom XXI of St. Petersburg, had received additional permission to provide GSM-900 services.

In October, an extraordinary meeting of Svyazinvest shareholders dismissed general director Oleg Belov and appointed Valery Yashin as the new head of the company. Prior to his appointment, Yashin had headed PTS.

In November, President Yeltsin signed a decree reorganizing the State Committee on Communications and Informatization into the Ministry of Communications and Informatization of the Russian Federation (Minsvyazi).

2000
In February, the Swedish national telecommunications operator Telia bought 29.5% of the shares of the Luxembourg company First National Holding S.A., which owned the controlling share in the Telekominvest holding of St. Petersburg.

In April, the State Committee for Radio Frequencies (GKRCh) of the Ministry of Communications and Informatization halted further development of AMPS, D-AMPS, and N-AMPS operations in order to clear the frequency range for digital television systems.

In June, the Russian-Finnish company Sonic Duo received a license to set up a GSM-900/1800 cellular network in the Moscow region.

On June 16, the St. Petersburg Industrial and Construction Bank (Peterburgsky promyshlenno-ctroitelny bank) acquired a blocking share in Telekominvest, whose most valuable assets were Severo-Zapadny GSM (37% of the shares), St. Petersburg Pay Phones (Sankt-Peterburgskie taksofony, 51%), Peterstar (29%), and Delta Telekom (25%).

On June 30, there was an initial placement of MTS shares on the New Stock Exchange.

In July, a consortium of consultants headed by Arthur Andersen presented its analysis of scenarios for the future privatization of Svyazinvest. Not surprisingly, the consortium recommended that Svyazinvest do what it was already doing, i.e., amalgamate its subsidiaries and promote reform of the legal regulation system for the Russian telecommunications industry.

In September, MTS and Vympelkom received a letter from the State Communications Directorate ordering them to vacate several frequencies in the 900 MHz band. The recall was based on a letter from Anatoly Kvashnin, chief of the Armed Forces General Staff, in which he implied that Vympelkom should not have been given additional frequencies in this band.

In the same month, Boris Nemtsov, the leader of the SPS (Union of Right Forces) Duma faction, sent an open letter to Vladimir Putin requesting him to personally look into the seizure of frequencies from MTS and Vympelkom. As a result, the Minister of Communications and Informatization, Leonid Reiman, issued an order halting seizures of frequencies from large cellular communications operators.

Valery Yashin, the general director of Svyazinvest, said in October that he did not rule out the possibility that the government would reexamine the results of the privatization of MGTS. Svyazinvest owned 28% of the voting shares in MGTS, and MKNT owned 55.62%. Svyazinvest had lost control of MGTS in 1998, when MKNT placed an additional issue of MGTS shares.

In the same month, Reiman revoked the State Communications Directorate’s order recalling frequencies from MTS and Vympelkom.

On October 18, Vladimir Potanin announced plans for restructuring the Mustcom Ltd. consortium, which owned 25% plus one share in Svyazinvest. According to Potanin, the Mustcom member companies, which included the Interros holding, Renaissance Capital Bank (bank Renessans Kapital), the Quantum Fund, the Sputnik Group (Gruppa Sputnik), and Morgan Stanley among others, would have to exchange shares in the consortium for shares in Svyazinvest.

On October 29, George Soros stated that he had no intentions of leaving Mustcom, which owned a blocking share in Svyazinvest.

In November, the management of Telekominvest announced that the Swedish company Telia would become the company’s main partner. With Telia’s support, Telekominvest planned to build GSM networks in the North Caucasus, various Siberian cities, the Far East, and the Volga region. Telekom’s shareholders included First National Holdings Ltd. (85% of the shares), PTS (7.65%), and MMT (7.35%). First National Holdings was in turn owned by Kommerzbank (71.5%) and Telia (29.5%).

Svyazinvest made public its plan to reorganize 85 subsidiaries into 7 large operators with central offices in Moscow, St. Petersburg, Krasnodar, Nizhiny Novgorod, Novosibirsk, Yekaterinburg, and Khabarovsk.

In December, the government approved the Ministry of Communications and Informatization’s development plan for the Russian telecommunications market to 2010.

by Ivan Cheberko

PRESENT

The Russian telecommunications market is full of startling contrasts. On the one hand, there are technically backward public network operators who are always complaining about the lack of money, a 6-million-long lineup of people waiting for telephone installation, and a Soviet quality of service. On the other hand, there are flourishing mobile communications companies that advertise on prime-time television and have no problem investing hundreds of millions of dollars in upgrading their networks.

According to information from Alfa-Bank, revenues of cellular communications operators will amount to 50% of all revenues in the Russian communications industry in 2002. Mobile companies also account for 64% of the capitalization of the entire sector, in spite of the fact that subscribers to traditional services outnumber cellular subscribers in all regions of the country.

Both mobile and traditional telephone companies are involved in selling communications services, mainly voice communications, so the gap between them has another explanation. First, the mobile communications operators offer services in line with the main trend in telecommunications, i.e., globalization and personalization, Wherever you are, you use the same telephone and the same number, a service that fixed-telephone operators cannot offer. Second, traditional operators are strictly controlled by antimonopoly agencies.

Local Fixed Communications
Large traditional wire communications operators-city telephone networks and regional telecommunications companies (Elektrosvyazi)-have been controlled by the state through the Svyazinvest holding since the mid-1990s. The exceptions are telephone companies in the national republics of Dagestan, Ingushetia, Tatarstan, Bashkiria, Komi, Tuva, Yakutia, and Chechnya, where telecommunications are controlled by the local authorities; the Moscow City Telephone Network (MGTS), which is controlled by the Moscow company AFK Sistema; and a number of other companies.

The main purpose of the section of the law “On Natural Monopolies” dealing with the regulation of large communications monopolies was to restrain these companies in order to give new alternative operators access to the market. This goal has been achieved, since according to information from Cominfo Consulting (Kominfo Konsalting), the revenue share of nontraditional operators on the traditional telephone market increased from 57.2% to 59.6% in 2000, and will increase even more this year.

A report prepared for a joint session of the boards of the Ministry of Communications and Informatization (Minsvyazi) and the Ministry for Antimonopoly Policy at the beginning of this year clearly defined the niche for companies regulated by the antimonopoly agency: “Traditional communications operators generally provide services to low-income users and offer services that are either unprofitable or marginally profitable, except for intercity telephone communications.” Since they are excluded from the high-profit market sectors, traditional operators have become exclusively social companies, except in a few regions where they operate on a commercial basis.

A proven method of reviving a traditional telephone company is to sell a controlling block of its shares to a Western telecommunications company in return for major investment commitments. The investments allow the telephone company to bring services up to modern standards and diversify its services and revenue sources. This is the route taken by governments in the Baltic and Eastern European countries, but not in Russia, since it means a loss of state control over the communications infrastructure. At the end of last year, Svyazinvest’s management presented its restructuring plan, under which 78 regional telephone companies would be amalgamated into 7 large companies operating within the federal districts rather than in individual regions of the Russian Federation. According to Svyazinvest, these consolidated companies will be easier to manage from a central office, and at the same time, will have easier access to foreign capital markets. So far, shareholders of telephone companies in six of the seven federal districts have voted for amalgamation.

Long-Distance Communications
Over the last ten years, OAO Rostelekom has monopolized the Russian long-distance market. It is generally regarded as the national intercity and international communications operator, although it has no such legal status in Russia. The company’s monopoly has actually been eroding year by year due to the large number of legislative loopholes and the activities of alternative operators. Rostelekom’s monopoly was granted by the state and is much more profitable than those of local operators, mainly because Rostelekom sets long-distance rates independently without asking permission from antimonopoly agencies.

Compared to other Svyazinvest companies, Rostelekom complies more fully with international corporate standards, which is why foreign portfolio investors have traditionally paid close attention to it. Foreign investors own 41.48% of the company’s charter capital, while Svyazinvest owns a controlling share (50.67%). In April of this year, Minsvyazi and Svyazinvest, representing the state, guaranteed the extension of Rostelekom’s monopoly for another four to five years.

The state is in no hurry to end Rostelekom’s monopoly, not only because it is profitable, but also because the company fulfills a social function, e.g., providing communications for the military, and is involved in redistributing funds within the sector. Inflated international and intercity rates partially compensate local operators for losses.

Rostelekom is relying on the remaining four to five years of its monopoly to prepare for competition by consolidating its position within Russia, e.g., in the areas of state-of-the-art Internet services and IP telephony, and enter the international routing market. As a result, Rostelekom faces a major reorganization, whose final form will be approved at the end of next year, although structural changes are already underway. In November, the company’s board of directors decided to reduce the number of branches, so that in 2003, there will be one branch in each of the seven federal districts instead of the current 24 regional branches.

Departmental network operators will likely try to compete with Rostelekom on the long-distance market. The largest of these networks is Transtelekom, built by the Ministry of Railways (MPS). Transtelekom was set up in 1997 with the aim of improving MPS’s information technology infrastructure; the company’s telecommunications network is built along railway right-of-ways and now extends more than 40 000 km. Transtelekom’s shareholders are 17 Russian railways that each own 3% of its shares, for a total of 51%; the remaining 49% are managed by Digitech Holding Ltd., a Cyprus-based offshore direct investment fund. Two years ago, Transtelekom’s management made plans to sell 49% of its shares to a strategic investor who would provide about $800 million for developing the network, but they are still looking.

The Mirtelekom group of companies is also a potentially influential player on the long-distance market. Antel Holdings Ltd., a member of the MENATEP group, recently bought up a controlling share in Mirtelekom’s member companies, including shares in Raskom, the owner of the Finland-St. Petersburg-Moscow fiber-optic communications line built jointly with the October Railway (Oktyabrskaya zheleznaya doroga).

Power companies are also involved in building communications infrastructure. In November 1999, RAO UES of Russia (RAO EES Rossii) announced the formation of the ENIFKOM (Energy, Information, and Communications) holding, which is supposed to operate the communications systems already built by RAO UES subsidiaries. Lenenergo alone has 800 km of fiber-optic cable lines, 200 km of copper wire lines and 11 radio-relay links extending more than 100 km in St. Petersburg and Leningrad Region; it also operates a trunk-line system and two automatic telephone exchanges (ATS).

At present, departmental network operators do not have the full operating licenses needed to attract investment and start competing on the long-distance market, and will not get them as long as the state maintains Rostelekom’s monopoly.

Mobile Communications
The most successful and promising area of the Russian telecommunications market is cellular communications. In spite of the fact that, at 15-20 cents per minute, cell phone calls in Russia are no cheaper than in rich countries, the number of cell phone users is increasing faster here than anywhere else. In the third quarter of this year alone, Russians bought more than 1 million mobile phones, and the number of subscribers is expected to reach 7 million by the end of 2002. More than 80% of subscribers use telephones operating on the worldwide GSM standard.

The Russian mobile communications market is dominated by the Moscow-based companies OAO Vympelkom, which owns the Bee Line networks, and OAO Mobile Telesystems (MTS) and the St. Petersburg holding Telekominvest, which sells services under the Megafon trademark. Together, they control more than 72% of the market.

MTS is the largest of the three leading companies with 2.5 million subscribers, followed by Vympelkom with about 1.8 million subscribers and Telekominvest with about 750 000. The large gap between the MTS-Vympelkom duo and Telekominvest is due to the fact that in recent years the number of mobile system users has been growing fastest in Moscow, where 52% of all subscribers live, whereas the Megafon network only started operations in Moscow in November 2001.

However, Megafon has a licensing arrangement that allows it to provide services on 82% of the Russian Federation. Telekominvest has strengthened its position in the last year and a half, no doubt helped by the presence of members of the St. Petersburg telecommunications industry in top positions at Minsvyazi, Svyazinvest, and Rostelekom.

Scandinavian operators predominate among foreign companies on the Russian cellular market. For example, the Norwegian company Telenor is Vympelkom’s strategic partner, and the Swedish company Telia and the Finnish company Sonera are partners of Telekominvest. MTS’s major foreign shareholder is the German company Telekom.

Despite the success of mobile communications in Moscow, analysts believe that the market for cellular services in the capital is nearly saturated and the main potential for growth is in the regions, where spending power increased noticeably in the time of high energy prices. As a result, in 2001, operators began actively constructing networks in the regions and wherever possible, buying local GSM operators. This past year, Vympelkom announced it would spend up to $337 million on the Vympelkom-Regions project [including $220 million from the sale of Alfa Group (Alfa-grupp) shares], which involves constructing networks in four federal districts. MTS has built and recently launched a network in St. Petersburg and has concluded negotiations to acquire a controlling share in Kuban GSM, the fourth-largest Russian operator in terms of number of subscribers. Telekominvest, which gained entry to the Moscow market by acquiring control over Sonic Duo, has launched networks in the North Caucasus and a number of cities in the Volga region and has promised to invest $600 million in developing regional networks. Due to the unprecedented activity of large operators, 2001 was a record year for setting up new GSM cellular networks.

by Ivan Cheberko

TRENDS

The government is carrying out major reforms in all areas of public wire communications, from rate policy to consolidation of telephone companies into one operator for each federal district. Nevertheless, private operators will remain the growth engines of the telecommunications industry in the next few years.

State Companies
The state will be the major player on the Russian telecommunications market in the next few years, and companies that are managed through the Svyazinvest holding and control the main communications infrastructure will remain state-owned. Minsvyazi will control other market sectors by licensing its participants.

Certain changes may be made on Russia’s accession to the World Trade Organization (WTO), since membership in the WTO implies liberalization of the market for services such as long-distance communications and a change in licensing procedures, i.e., transferring licensing functions from the corresponding ministry to an independent agency. Of course, Russia will try to specify certain conditions for the telecommunications industry during negotiations on WTO accession, for example, allowing foreign companies to offer services in Russia only if they set up a subsidiary there with Russian participation and granting Rostelekom a ten-year monopoly. However, there is no guarantee of success.

The telecommunications industry is generally considered to be a successful sector of the Russian economy; however, this success is mainly due to private companies that sell new kinds of services. Traditional telephone companies that serve most of the population and operate the main infrastructure are becoming poorer. According to Minsvyazi, the return per ruble invested in facilities of traditional operators was 0.48 ruble in 1995, but only 0.3 ruble in 2000.

Last December, the government approved a development plan for Russian telecommunications to 2010 prepared by Minsvyazi. According to the main points of the plan, there should be 36.9 million telephones in Russia by 2005 (there were 32.8 million at the end of 2001) and 47.7 million by 2010. At the same time, the number of mobile communications users will increase to 9.24 million by 2005 and 22.2 million by 2010. The number of Internet users will be 6 million by 2005 and 26.1 million by 2010. The estimated cost of the program is $33 billion.

This program is probably a conservative forecast of development in the industry. At the end of November of this year, Minister of Communications and Informatization Leonid Reiman spoke of plans to install 2 million new telephones in the coming year, which means that by the end of 2002, there will already be 34.8 million telephone lines in Russia, only 2.1 million less than the number planned for 2005. This is the yearly installation rate, assuming it remains the same. In the mobile communications sector, the number of subscribers is increasing by more than 1 million per quarter, which means that the target of 9.24 million for 2005 will be reached by the end of 2002. There are already more than 7 million cell phone users in Russia. As for Internet users, according to data of the Monitoring.ru group, 6.6 million people used the Internet at least occasionally in February 2000, which is already more than Minsvyazi’s forecast of 6 million users by 2005.

Thus, Reiman will probably be able to announce fulfillment of the five-year development plan within three years at the outside and even overfulfillment in the case of mobile communications and Internet use. However, quantity is one thing but quality is another. Sizable investments are needed to develop basic communications infrastructure in Russia, but so far, these investments have not appeared. The main problem here is that rates for traditional communications services are strictly controlled by antimonopoly agencies.

Along with consolidation of operators this year saw the beginning of the rate reform, which implies increase of telephone rates to cost level (an increase of 20-25%). Further the rates will gradually include the investment component. However, according to Vadim Belov, the deputy director of Svyazinvest, “rate reform is complicated by the fact that there is no independent regulatory agency. A regulator that is answerable to the government inevitably makes decisions based on politics.”

However, a change in regulatory principles is not the only thing facing large operators. At the end of August of this year, the board of Minsvyazi approved the draft bill “On the Introduction of Amendments and Additions to the Law ‘On Communications'”, in effect, a new version of the law. Among other things, the bill proposes the creation of a general-purpose service fund (FUO), into which 3% of the earnings of all communications operators in Russia would be transferred monthly. The exceptions would be companies that operate separate engineering networks or special-purpose networks. Companies operating in all telecommunications sectors, including the major cellular communications companies, would contribute to the fund. This is an accepted practice in many countries; for example, in the US, the public service fund collects from 4.7% to 5% of the amounts have to be paid by users.

The fund would be used to finance unprofitable activities of traditional telephone companies, which would continue to assume social responsibilities, such as installing telephones in rural areas, selling services to nonprofit organizations, and providing a basic set of telecommunications services of a specified quality to users in a given period and at an affordable price. Today, operators have to compensate their losses themselves by raising prices for corporate subscribers and for long-distance services; however, if the bill is passed, they will be compensated from the service fund. It is also proposed to spread the “social” burden equally among all market participants.

Private Companies
GSM cellular operators have been the leaders of the telecommunications industry for several years. Their success shows that the communications market is both rapidly growing and attractive to investors. The main trend in the cellular communications sector today is towards centralization of cellular companies, which was especially noticeable this year. At the beginning of the 1990s, Minsvyazi issued licenses for network construction in individual Russian regions, since at the time there were no investors willing to invest in constructing a country-wide network. By 1998, when people’s ability to pay had increased and the investment climate had improved, the Ministry began to issue licenses for larger regions corresponding to the present-day federal districts. Today, cellular communications companies have ambitions to expand throughout the country.

MTS, Vympelkom, and Telekominvest intend to become national GSM operators and are extending their influence by either obtaining licenses for still-undeveloped areas or by buying local GSM operators. As a result, the only relatively large provincial operator that is still not affiliated with any of the “big three” is SMARTS in the Volga region.

Large Russian cellular communications companies themselves became foreign investors this year. This fall, MTS obtained a license to build a GSM network in Belarus and committed itself to investing up to $200 million in the network over a period of ten years. Telekominvest obtained the right to build the first GSM network in Tajikistan.

MTS and Vympelkom are also the only Russian companies to have placed their shares on the New York Stock Exchange, the largest and most demanding exchange in the world.

In September of this year, the tenth anniversary of cellular communications was celebrated in St. Petersburg, and Valery Yashin, the head of Svyazinvest, predicted that within two years mobile telephones would outnumber fixed telephones in Russia. This prediction is realistic if the number of cell phone connections increases at the same rate as in the last two years. However, foreigners are less optimistic. For example, the American company Pyramid Research has forecast that there will be 14 million cell phone users in Russia by 2006, which is 2.5-3 times less than the number of ordinary telephones, and less than in Poland. Another company, UFG Research, has predicted that only about 6% of Russians living outside of Moscow and St. Petersburg will be using cell phones by 2005. However, up to now, all forecasts relating to the cellular market in Russia have proved to be overly pessimistic.

The three large GSM operators, MTS, Vympelkom, and Megafon, represented by two of its companies, Northwest GSM (Severo-Zapadny GSM) and Sonic Duo, are competing for the right to build so-called third-generation (3G) mobile communications networks in Russia (GSM belongs to the second generation). In theory, 3G has almost unlimited communications capabilities; for example, information can be transmitted through these networks at speeds of up to 2 MB/s, and the owner of one of these telephones will be able to use it to watch television.

MTS, Vympelkom, and Megafon are members of the National Association of Third- Generation 3G Communications Operators. The Ministry of Communications and Informatization has still not specified the conditions for issuing 3G licenses, although 3G networks are already being built in many countries and the world’s first sales of 3G services began in Tokyo this fall. Many cellular company representatives estimate that if construction licenses for 3G networks are issued in Russia next year, the first of the new-generation systems could start operating by the end of 2003 on a semicommercial basis.

In addition to cellular communications operators, so-called alternative operators are becoming more conspicuous players on the Russian telecommunications market. In contrast to the slowness and technical backwardness of traditional telephone companies, new companies like Comstar (Komstar), Sovintel, Global One (Global Odin), Kombellga, Telmos, MTU-Inform, and others can provide their clients with high-quality fixed communications. According to Cominfo Consulting (Kominfo Konsalting), these companies sold $350 million worth of services in Moscow last year.

Office communications have always been a traditional activity of alternative operators, which is understandable, since corporate clients typically request services such as videoconferencing or high-speed Internet on a dedicated channel. However, MTU-Inform and Komstar have recently started focusing their attention on the home sector. MTU-Inform, for example, has provided services for all Donstroi apartment buildings, and Komstar has done the same for the community of Kurkino. These companies are calculating that affluent homeowners appreciate the potential of modern digital communications and are prepared to pay an alternative operator more rather than using the services of the Moscow City Telephone Network (MGTS). Thus, with time, alternative companies may become operators in elite residential areas as well as in offices.

by  Ivan Cheberko
Kommersant. Publishing House

LR SEIMO NUTARIMAS Nr. IX-693

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS

DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADOS IR VEIKLOS NUTRAUKIMO

2001 m. gruodžio21 d. Nr. IX-693
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Seimas  n u t a r i a :

1 straipsnis.

1. Pritarti Seimo laikinosios komisijos telekomunikacijų problemoms tirti išvadai (pridedama).

2. Seimo laikinosios komisijos telekomunikacijų problemoms tirti veiklą nutraukti.

 

2 straipsnis.

Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
SEIMO PIRMININKAS                                                                    ARTŪRAS PAULAUSKAS

Lietuvos Respublikos Seimo

2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. IX-693 priedėlis

SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADA

Laikinoji komisija telekomunikacijų problemoms tirti (toliau – Komisija) buvo sudaryta 2001 m. sausio 26 d. Seimo nutarimu Nr. IX-174. Komisija turėjo nustatyti, ar atsakingos Vyriausybės institucijos įvykdė visus įsipareigojimus nustatydamos fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifus, taip pat atskleisti priežastis, kodėl nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, apsvarstyti valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemas, išnagrinėti vartotojų teisėms ginti būtinų Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkai reguliuoti ją demonopolizavus, parengimo klausimus.

Komisija rėmėsi informacija iš įvairių valstybės institucijų: Valstybės įmonės Valstybės turto fondo, Konkurencijos tarybos, Valstybės kontrolės, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Lietuvos energija“. Komisija taip pat išklausė telekomunikacijų operatorių nuomonę dėl būtinų teisės aktų parengimo.

Dėl atsakingų institucijų įsipareigojimų, kad būtų laiku nustatomi fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifai, vykdymo

 Komisija nustatė, kad po AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo teikiamų telekomunikacijų paslaugų kainos skaičiuojamos pagal Susisiekimo ministerijos
1998 m. birželio 29 d. AB „Lietuvos telekomas“ išduotoje Telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97 numatytą specialią kainų nustatymo tvarką. Šiai licencijai buvo pritarta Vyriausybės 1998 m. birželio 10 d. posėdžio protokolu Nr. 24 ir 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 826. Vadovaujantis Ryšių įstatymo 7 straipsniu bei Telekomunikacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, fiksuoto telefono ryšio ir universaliųjų (visuotinių) paslaugų didžiausia ribinė kaina iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta šiais Vyriausybės nutarimais: 1998 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 271, 1998 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 759 ir 2000 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 162. Pastaruoju nutarimu Vyriausybė nustatė, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. abonentinio mokesčio, telefono įrengimo, tarptautinių, tarpmiestinių bei vietinių pokalbių didžiausios ribinės kainos nustatomos vadovaujantis skaičiavimo tvarka, nurodyta telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97. Vyriausybė (2000 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas) patvirtino, kad AB „Lietuvos telekomas“ Viešo akcijų pardavimo cirkuliaro skirsnių nuostatos yra teisingos. O šio cirkuliaro pirmojo skyriaus „Lietuvos telekomunikacijų sektoriaus reguliavimas – ateities perspektyvos dėl kainų reguliavimo“ pirmojoje dalyje teigiama, kad Vyriausybė galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka neprieštaraus, kad AB „Lietuvos telekomas“ siūlytų vietinių tarifų struktūros pakeitimų. Bet kurie vietinių tarifų struktūros paketo pakeitimai turėtų būti įgyvendinti iki visiško rinkos liberalizavimo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos politiką bei direktyvas. Įgyvendinant bet kuriuos tarifų struktūros pakeitimus, bus remiamasi pajamų neutralumo principu, taikomu AB „Lietuvos telekomui“ ir jo vartotojams kiekvienu pakeitimų įgyvendinimo proceso etapu. Šie pakeitimai bus nustatyti kiekvienai vartotojų grupei nuosekliai tuomet, kai bus įvesta nauja apmokėjimo sistema. Tai leido daryti išvadą, kad Vyriausybės įgaliota institucija, derindama ribines kainas, ignoravo aukščiau paminėtą nutarimą ir leido AB „Lietuvos telekomas“ nustatyti naujus tarifus net ir nepradėjus taikyti naujos apmokėjimo sistemos.

Komisijos nuomone, AB „Lietuvos telekomas“ neteisėtai nustatė sujungimo mokestį. Komisija įvertino licencijos Nr. 174/97, išduotos 1998 m. birželio 29 d., teiginius, iš kurių matyti, kad licencijoje sujungimo mokestis neminimas, o tai reiškia, jog jis nėra numatytas. Todėl Komisija mano, kad sujungimo mokesčio įvedimas turėtų būti paslaugų teikiančios AB „Lietuvos telekomas“ ir priežiūrą atliekančios Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos derybų objektas, nes licencijuojamos yra paslaugos, o ne mokesčių tipai.

Komisija konstatuoja, kad Vyriausybė priėmė 2000 m. vasario 11 d. nutarimą neatsižvelgdama į Konkurencijos tarybos pateiktas pastabas dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl AB „Lietuvos telekomas“ fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų“ projekto. Šiose pastabose buvo siūloma subalansuoti telekomunikacijų paslaugų tarifus atsisakant praktikos, kai vietinių pokalbių paslaugų teikimo nuostoliai yra kompensuojami iš pajamų, gaunamų iš tarptautinių pokalbių ir kitų telekomunikacijų paslaugų.

Komisija atkreipia dėmesį, kad 1997 m. spalio mėnesį AB „Lietuvos telekomas“ buvo išduota licencija Nr. 174/97, kurioje AB „Lietuvos telekomas“ monopolis nebuvo suteiktas. Susisiekimo ministerija 1998 m. birželio 29 d. tuo pačiu numeriu išdavė papildytą ir pataisytą licenciją, kurioje jau buvo įteisintas AB „Lietuvos telekomas“ monopolis.

Atlikusi kai kurių AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo sandorį lydėjusių sprendimų analizę ir išstudijavusi pateiktus dokumentus, Komisija daro išvadą, kad jie ne visada buvo ekonomiškai pagrįsti. Kaip pavyzdį galima paminėti Konkurencijos tarybos (1998 m. ji vadinosi Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sprendimą leisti AB „Lietuvos telekomas“ pirkėjams „Sonera OY“ ir „Telia AB“ įsigyti UAB „Omnitel“ akcijų ir tuo pačiu reikalaujant iš AB „Lietuvos telekomas“ parduoti turimas UAB „Bitė GSM“ akcijas bei grąžinti GSM ir DSC 1800 mobiliojo ryšio licencijas. Dėl šio sprendimo „Lietuvos telekomas“ neteko GSM licencijos ir tuo pačiu krito jo rinkos vertė, ką akivaizdžiai patvirtino šiuo metu nusistovėjusi AB „Lietuvos telekomas“ akcijų kaina rinkoje.

Taip pat apie neatsakingą valstybės institucijų joms pavestų įsipareigojimų vykdymą rodo ir specialios akcijos galiojimo termino sutrumpinimas iki 2003 m. sausio 1 d., nors pirminiuose akcininkų ir AB „Lietuvos telekomas“ pasirašytuose susitarimuose buvo numatytas specialios akcijos galiojimo terminas iki 2005 m. sausio 1 d. Kadangi įgaliojimo tokiam sprendimui gauti nepavyko, Komisija konstatuoja, kad VĮ Valstybės turto fondas viršijo savo įgaliojimus ir pasielgė neatsakingai.

Komisija siūlo Vyriausybei, kad Ryšių reguliavimo tarnybai būtų pavestos telekomunikacijų rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcijos. Tai leistų spręsti ryšių paslaugų tarifų ir jų dydžių nustatymo problemas, užkirstų kelią įvairioms spekuliacijoms dėl papildomų mokesčių nustatymo bei padėtų išvengti tokių veiksmų, kuriuos padarė AB „Lietuvos telekomas“ įvedęs sujungimo mokestį, neturėdamas juridinio pagrindo. 

Dėl priežasčių, dėl kurių nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba

 

Komisija pažymi, kad 1998 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui, dar 2001 m. pradžioje nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, numatyta Įstatymo 5 straipsnyje. Tik po to, kai Komisija 2001 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Respublikos Prezidentą, 2001 m. vasario 26 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1208 buvo paskirtas Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, o vėliau sudaryta ir Ryšių reguliavimo tarnybos taryba. Komisija nustatė, kad vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas 1998 m. Vyriausybė savo nutarimu buvo įgaliojusi Susisiekimo ministeriją, vėliau (1999–2000 m.) Ryšių reguliavimo tarnybą buvo nuspręsta įkurti reorganizuojant valstybės įmonę Valstybinę radijo dažnių tarnybą. Komisija mano, kad, pavedus Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentui vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas ir neskyrus tam lėšų, nebuvo priimti kai kurie labai svarbūs telekomunikacijų rinkai dokumentai, pavyzdžiui, Nacionalinės telefono ryšio numeracijos planas, kurį Vyriausybė patvirtino tik 2001 m. birželio mėnesį.

 

Dėl valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemų

 

Komisijos požiūriu, koordinuotas tarpžinybinių tinklų sujungimas leistų efektyviau panaudoti turimas struktūras bei teikti pigesnes telekomunikacijų paslaugas. Taip pat Komisija konstatuoja, kad valstybinių tinklų sujungimo problemas reikia nagrinėti alternatyvos AB „Lietuvos telekomas“ ir jėgos struktūrų tinklų kūrimo aspektais.

Komisijos nuomone, Vyriausybė turėtų parodyti iniciatyvą ir parengti projektą dėl valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo, kuriame Vyriausybinių ryšių centras prie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento taptų integruotos sistemos dalimi, taip pat būtų aiškiai įvardyta, kokie galimi tinklų sujungimo variantai. Rengiant tokį projektą, būtina labai rimtai susirūpinti specialiuoju ryšiu. Reikėtų atskirti aukščiausią operatyvinį ryšį nuo tarnybinio. Telekomunikacijos tinklų sujungimas neturėtų apimti operatyvinių bei kitų konfidencialių dalykų.

Komisija pažymi, kad ji bandė surinkti informaciją iš įvairių valstybės institucijų apie jų išlaidas už fiksuoto ir mobiliojo ryšio paslaugas bei duomenų perdavimą operatoriams. Tačiau dėl laiko stokos ir kai kurių žinybų nenoro atskleisti šią informaciją taip ir nepavyko nustatyti, kiek biudžeto lėšų yra naudojama valstybės institucijų ryšių paslaugų poreikiams tenkinti. Todėl būtina, kad Vyriausybė, rengdama projektą, įvertintų esamą padėtį ir padėtų apsispręsti, ar verta kurti tinklą, aptarnaujantį visas valstybės institucijas.

 

Dėl vartotojų teisių gynimui būtinų Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, parengimo

 

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad nors Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 16 straipsnio 7, 8, ir 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, minėtuose Įstatymo straipsniuose vartotojų teisės ginamos nepakankamai. Komisija pažymi, kad nors 1998 m. priimtas Telekomunikacijų įstatymas ir įteisino monopolį, teigdamas, kad „iki 2002 m. gruodžio 31 d. negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos“ (8 straipsnio 2 dalis), Susisiekimo ministerija 1998 m. išdavė DSC 1800 ryšio licencijas mobiliojo ryšio operatoriams. Pagal šias licencijas jiems buvo leista teikti tarptautinių telefono pokalbių paslaugas. Tokiu būdu, pažeisdama Telekomunikacijų įstatymo nuostatą, Susisiekimo ministerija jau tuo metu sudarė konkurencinę aplinką tarptautinių telefonų pokalbių teikimui.

Komisija, atlikusi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų rinkoje susidariusios padėties analizę, nustatė, kad šiuo metu trūksta daugybės įstatymų, įstatymų lydimųjų aktų ir kitų šią sritį reglamentuojančių dokumentų. Būtina skubiai parengti teisės aktus, reikalingus telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, taip pat strateginį telekomunikacijų plėtojimo ir teikiamų paslaugų šalyje planą ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Komisijos nuomone, sprendžiant šios srities klausimus susiduriama su problemomis dėl skirtingai suprantamų ir traktuojamų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijų. Ryšių reguliavimo tarnyba yra tos nuomonės, kad jos funkcija – rūpintis technologiniais dalykais, t. y. atsakyti už dažnių panaudojimą, jų skirstymą ir kt., o Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi būti atsakinga už transliuotojų perduodamos informacijos turinį. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija, neturėdama techninės kompetencijos, pretenduoja į radijo dažnių skirstymą. Tokie žinybų nesutarimai šių dienų telekomunikacijų rinkoje pasitaiko gana dažnai. Komisijos nuomone, tai atsitinka, visų pirma, dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės. Todėl šiai problemai panaikinti reikia konceptualaus sprendimo, t. y. įstatymų, reglamentuojančių įvairių institucijų veiklą, pakeitimo ir suderinimo su Telekomunikacijų įstatymu.

Komisija, pabrėždama, kad aktualių telekomunikacijų rinkos reguliavimo po jos demonopolizavimo klausimų sprendimai yra neatsiejami nuo prioritetinių teisės aktų nustatymo bei jų parengimo, siūlo šiuos darbus tęsti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui.

www.lrs.lt

SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADA: AB „Lietuvos telekomas“ neteisėtai nustatė sujungimo mokestį

2001 m. gruodžio 21 d.

nutarimo Nr. IX-693

priedėlis

SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADA

 Laikinoji komisija telekomunikacijų problemoms tirti (toliau – Komisija) buvo sudaryta 2001 m. sausio 26 d. Seimo nutarimu Nr. IX-174. Komisija turėjo nustatyti, ar atsakingos Vyriausybės institucijos įvykdė visus įsipareigojimus nustatydamos fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifus, taip pat atskleisti priežastis, kodėl nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, apsvarstyti valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemas, išnagrinėti vartotojų teisėms ginti būtinų Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkai reguliuoti ją demonopolizavus, parengimo klausimus.

Komisija rėmėsi informacija iš įvairių valstybės institucijų: Valstybės įmonės Valstybės turto fondo, Konkurencijos tarybos, Valstybės kontrolės, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Lietuvos energija“. Komisija taip pat išklausė telekomunikacijų operatorių nuomonę dėl būtinų teisės aktų parengimo.

Dėl atsakingų institucijų įsipareigojimų, kad būtų laiku nustatomi fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifai, vykdymo

Komisija nustatė, kad po AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo teikiamų telekomunikacijų paslaugų kainos skaičiuojamos pagal Susisiekimo ministerijos 1998 m. birželio 29 d. AB „Lietuvos telekomas“ išduotoje Telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97 numatytą specialią kainų nustatymo tvarką. Šiai licencijai buvo pritarta Vyriausybės 1998 m. birželio 10 d. posėdžio protokolu Nr. 24 ir 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 826. Vadovaujantis Ryšių įstatymo 7 straipsniu bei Telekomunikacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, fiksuoto telefono ryšio ir universaliųjų (visuotinių) paslaugų didžiausia ribinė kaina iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta šiais Vyriausybės nutarimais: 1998 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 271, 1998 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 759 ir 2000 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 162. Pastaruoju nutarimu Vyriausybė nustatė, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. abonentinio mokesčio, telefono įrengimo, tarptautinių, tarpmiestinių bei vietinių pokalbių didžiausios ribinės kainos nustatomos vadovaujantis skaičiavimo tvarka, nurodyta telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97. Vyriausybė (2000 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas) patvirtino, kad AB „Lietuvos telekomas“ Viešo akcijų pardavimo cirkuliaro skirsnių nuostatos yra teisingos. O šio cirkuliaro pirmojo skyriaus „Lietuvos telekomunikacijų sektoriaus reguliavimas – ateities perspektyvos dėl kainų reguliavimo“ pirmojoje dalyje teigiama, kad Vyriausybė galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka neprieštaraus, kad AB „Lietuvos telekomas“ siūlytų vietinių tarifų struktūros pakeitimų. Bet kurie vietinių tarifų struktūros paketo pakeitimai turėtų būti įgyvendinti iki visiško rinkos liberalizavimo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos politiką bei direktyvas. Įgyvendinant bet kuriuos tarifų struktūros pakeitimus, bus remiamasi pajamų neutralumo principu, taikomu AB „Lietuvos telekomui“ ir jo vartotojams kiekvienu pakeitimų įgyvendinimo proceso etapu. Šie pakeitimai bus nustatyti kiekvienai vartotojų grupei nuosekliai tuomet, kai bus įvesta nauja apmokėjimo sistema. Tai leido daryti išvadą, kad Vyriausybės įgaliota institucija, derindama ribines kainas, ignoravo aukščiau paminėtą nutarimą ir leido AB „Lietuvos telekomas“ nustatyti naujus tarifus net ir nepradėjus taikyti naujos apmokėjimo sistemos.

Komisijos nuomone, AB „Lietuvos telekomas“ neteisėtai nustatė sujungimo mokestį. Komisija įvertino licencijos Nr. 174/97, išduotos 1998 m. birželio 29 d., teiginius, iš kurių matyti, kad licencijoje sujungimo mokestis neminimas, o tai reiškia, jog jis nėra numatytas. Todėl Komisija mano, kad sujungimo mokesčio įvedimas turėtų būti paslaugų teikiančios AB „Lietuvos telekomas“ ir priežiūrą atliekančios Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos derybų objektas, nes licencijuojamos yra paslaugos, o ne mokesčių tipai.

Komisija konstatuoja, kad Vyriausybė priėmė 2000 m. vasario 11 d. nutarimą neatsižvelgdama į Konkurencijos tarybos pateiktas pastabas dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl AB „Lietuvos telekomas“ fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų“ projekto. Šiose pastabose buvo siūloma subalansuoti telekomunikacijų paslaugų tarifus atsisakant praktikos, kai vietinių pokalbių paslaugų teikimo nuostoliai yra kompensuojami iš pajamų, gaunamų iš tarptautinių pokalbių ir kitų telekomunikacijų paslaugų.

Komisija atkreipia dėmesį, kad 1997 m. spalio mėnesį AB „Lietuvos telekomas“ buvo išduota licencija Nr. 174/97, kurioje AB „Lietuvos telekomas“ monopolis nebuvo suteiktas. Susisiekimo ministerija 1998 m. birželio 29 d. tuo pačiu numeriu išdavė papildytą ir pataisytą licenciją, kurioje jau buvo įteisintas AB „Lietuvos telekomas“ monopolis.

Atlikusi kai kurių AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo sandorį lydėjusių sprendimų analizę ir išstudijavusi pateiktus dokumentus, Komisija daro išvadą, kad jie ne visada buvo ekonomiškai pagrįsti. Kaip pavyzdį galima paminėti Konkurencijos tarybos (1998 m. ji vadinosi Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sprendimą leisti AB „Lietuvos telekomas“ pirkėjams „Sonera OY“ ir „Telia AB“ įsigyti UAB „Omnitel“ akcijų ir tuo pačiu reikalaujant iš AB „Lietuvos telekomas“ parduoti turimas UAB „Bitė GSM“ akcijas bei grąžinti GSM ir DSC 1800 mobiliojo ryšio licencijas. Dėl šio sprendimo „Lietuvos telekomas“ neteko GSM licencijos ir tuo pačiu krito jo rinkos vertė, ką akivaizdžiai patvirtino šiuo metu nusistovėjusi AB „Lietuvos telekomas“ akcijų kaina rinkoje.

Taip pat apie neatsakingą valstybės institucijų joms pavestų įsipareigojimų vykdymą rodo ir specialios akcijos galiojimo termino sutrumpinimas iki 2003 m. sausio 1 d., nors pirminiuose akcininkų ir AB „Lietuvos telekomas“ pasirašytuose susitarimuose buvo numatytas specialios akcijos galiojimo terminas iki 2005 m. sausio 1 d. Kadangi įgaliojimo tokiam sprendimui gauti nepavyko, Komisija konstatuoja, kad VĮ Valstybės turto fondas viršijo savo įgaliojimus ir pasielgė neatsakingai.

Komisija siūlo Vyriausybei, kad Ryšių reguliavimo tarnybai būtų pavestos telekomunikacijų rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcijos. Tai leistų spręsti ryšių paslaugų tarifų ir jų dydžių nustatymo problemas, užkirstų kelią įvairioms spekuliacijoms dėl papildomų mokesčių nustatymo bei padėtų išvengti tokių veiksmų, kuriuos padarė AB „Lietuvos telekomas“ įvedęs sujungimo mokestį, neturėdamas juridinio pagrindo.

Dėl priežasčių, dėl kurių nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba

Komisija pažymi, kad 1998 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui, dar 2001 m. pradžioje nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, numatyta Įstatymo 5 straipsnyje. Tik po to, kai Komisija 2001 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Respublikos Prezidentą, 2001 m. vasario 26 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1208 buvo paskirtas Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, o vėliau sudaryta ir Ryšių reguliavimo tarnybos taryba. Komisija nustatė, kad vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas 1998 m. Vyriausybė savo nutarimu buvo įgaliojusi Susisiekimo ministeriją, vėliau (1999–2000 m.) Ryšių reguliavimo tarnybą buvo nuspręsta įkurti reorganizuojant valstybės įmonę Valstybinę radijo dažnių tarnybą. Komisija mano, kad, pavedus Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentui vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas ir neskyrus tam lėšų, nebuvo priimti kai kurie labai svarbūs telekomunikacijų rinkai dokumentai, pavyzdžiui, Nacionalinės telefono ryšio numeracijos planas, kurį Vyriausybė patvirtino tik 2001 m. birželio mėnesį. 

Dėl valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemų 

Komisijos požiūriu, koordinuotas tarpžinybinių tinklų sujungimas leistų efektyviau panaudoti turimas struktūras bei teikti pigesnes telekomunikacijų paslaugas. Taip pat Komisija konstatuoja, kad valstybinių tinklų sujungimo problemas reikia nagrinėti alternatyvos AB „Lietuvos telekomas“ ir jėgos struktūrų tinklų kūrimo aspektais.

Komisijos nuomone, Vyriausybė turėtų parodyti iniciatyvą ir parengti projektą dėl valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo, kuriame Vyriausybinių ryšių centras prie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento taptų integruotos sistemos dalimi, taip pat būtų aiškiai įvardyta, kokie galimi tinklų sujungimo variantai. Rengiant tokį projektą, būtina labai rimtai susirūpinti specialiuoju ryšiu. Reikėtų atskirti aukščiausią operatyvinį ryšį nuo tarnybinio. Telekomunikacijos tinklų sujungimas neturėtų apimti operatyvinių bei kitų konfidencialių dalykų.

Komisija pažymi, kad ji bandė surinkti informaciją iš įvairių valstybės institucijų apie jų išlaidas už fiksuoto ir mobiliojo ryšio paslaugas bei duomenų perdavimą operatoriams. Tačiau dėl laiko stokos ir kai kurių žinybų nenoro atskleisti šią informaciją taip ir nepavyko nustatyti, kiek biudžeto lėšų yra naudojama valstybės institucijų ryšių paslaugų poreikiams tenkinti. Todėl būtina, kad Vyriausybė, rengdama projektą, įvertintų esamą padėtį ir padėtų apsispręsti, ar verta kurti tinklą, aptarnaujantį visas valstybės institucijas.

Dėl vartotojų teisių gynimui būtinų Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, parengimo

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad nors Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 16 straipsnio 7, 8, ir 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, minėtuose Įstatymo straipsniuose vartotojų teisės ginamos nepakankamai. Komisija pažymi, kad nors 1998 m. priimtas Telekomunikacijų įstatymas ir įteisino monopolį, teigdamas, kad „iki 2002 m. gruodžio 31 d. negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos“ (8 straipsnio 2 dalis), Susisiekimo ministerija 1998 m. išdavė DSC 1800 ryšio licencijas mobiliojo ryšio operatoriams. Pagal šias licencijas jiems buvo leista teikti tarptautinių telefono pokalbių paslaugas. Tokiu būdu, pažeisdama Telekomunikacijų įstatymo nuostatą, Susisiekimo ministerija jau tuo metu sudarė konkurencinę aplinką tarptautinių telefonų pokalbių teikimui.

Komisija, atlikusi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų rinkoje susidariusios padėties analizę, nustatė, kad šiuo metu trūksta daugybės įstatymų, įstatymų lydimųjų aktų ir kitų šią sritį reglamentuojančių dokumentų. Būtina skubiai parengti teisės aktus, reikalingus telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, taip pat strateginį telekomunikacijų plėtojimo ir teikiamų paslaugų šalyje planą ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Komisijos nuomone, sprendžiant šios srities klausimus susiduriama su problemomis dėl skirtingai suprantamų ir traktuojamų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijų. Ryšių reguliavimo tarnyba yra tos nuomonės, kad jos funkcija – rūpintis technologiniais dalykais, t. y. atsakyti už dažnių panaudojimą, jų skirstymą ir kt., o Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi būti atsakinga už transliuotojų perduodamos informacijos turinį. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija, neturėdama techninės kompetencijos, pretenduoja į radijo dažnių skirstymą. Tokie žinybų nesutarimai šių dienų telekomunikacijų rinkoje pasitaiko gana dažnai. Komisijos nuomone, tai atsitinka, visų pirma, dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės. Todėl šiai problemai panaikinti reikia konceptualaus sprendimo, t. y. įstatymų, reglamentuojančių įvairių institucijų veiklą, pakeitimo ir suderinimo su Telekomunikacijų įstatymu.

Komisija, pabrėždama, kad aktualių telekomunikacijų rinkos reguliavimo po jos demonopolizavimo klausimų sprendimai yra neatsiejami nuo prioritetinių teisės aktų nustatymo bei jų parengimo, siūlo šiuos darbus tęsti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui.

www.lrs.lt

“Lietuvos telekomui” gresia milijoninė bauda

Konkurencijos taryba nustatė, jog “Lietuvos telekomas” piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi interneto telefonijos paslaugų rinkoje ir siūlo bendrovei skirti 0,2 proc. bendrųjų metinių pajamų piniginę baudą. Skaičiuojant nuo 2000 metų pajamų, tokia bauda siektų 2,078 mln. litų.

Šios specialistų išvados dar nėra patvirtintos Konkurencijos tarybos. Kaip teigė tarybos paslaugų skyriaus viršininkė Danutė Stadalnikienė, galutinis sprendimas bus priimtas sausį, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Konkurencijos tarybos tyrimas buvo pradėtas gegužę įmonės “Interprova” prašymu. Apkaltinęs šią bendrovę išskirtinių telekomo teisių pažeidimu, “Lietuvos telekomas” 2000 metų gruodį išjungė jai telefono ir ISDN ryšį. Dėl to “Interprova” nebegalėjo teikti interneto telefonijos paslaugų ir per metus tikina patyrusi maždaug 1 mln. litų nuostolių.

“Lietuvos telekomas” susidariusios situacijos nekomentuoja. Pasak bendrovės atstovės spaudai Dianos Ročienės, nuomonę apie Konkurencijos tarybos specialistų išvadas telekomas galės pateikti tik kitą savaitę.

“Lietuvos telekomas” skelbia, kad interneto telefonija yra viena balso telefonijos paslaugų, kurias iki 2002 metų pabaigos teikti gali tik telekomas. Telekomunikacijų įstatyme interneto telefonija nereglamentuota, ir esant teisiniam neapibrėžtumui oficialiai paslaugas teikia tik telekomo kontroliuojama įmonė “Voicecom”.

Konkurencijos tarybos specialistai tyrimo metu rėmėsi Europos Komisijos ir Lietuvos ekspertų išvadomis. Pagal Europos Sąjungos direktyvas, balso perdavimas internetu gali būti traktuojamas kaip balso telefonija tik tuo atveju, jei atitinka keturias sąlygas. Viena šių sąlygų numato, jog balso perdavimas internetu turi vykti realiuoju laiku.

Tuo tarpu “Interprovos” atveju balso perdavimas nevyksta realiuoju laiku – paketais perduodant balsą, yra tam tikras vėlavimas.

Konkurencijos tarybos specialistų išvadose pažymima, jog pats telekomas yra nurodęs, kad linijos buvo užblokuotos ne tik “Interprovai” – iš viso taip pasielgta su 35 šalies bendrovėmis. Tokie telekomo veiksmai buvo įvertinti kaip interneto telefonijos paslaugų ribojimas ir rinkos monopolizavimas pažeidžiant Konkurencijos įstatymą.

“Telekomui apsimoka mokėti visas baudas, kadangi yra apskaičiuota, jog dėl vieno interneto telefonijos “taško” įrengimo per mėnesį telekomo pajamos sumažėja 100-150 tūkst. litų. Kita vertus, Konkurencijos tarybai nubaudus telekomą, bent metus iki telekomunikacijų rinkos liberalizavimo Lietuvos bendrovės galės nevaržomos teikti interneto telefoniją”, – sakė “Interprovos” vadovas D.Liutkus.

BNS
2001 gruodžio mėn. 21 d.

Ar internetinė telefonija laikytina balso telefonija?

Atsiradus naujoms technologijoms, leidžiančioms užkoduoti, suspausti ir perduoti balsą internetu, iškilo būtinybė apibrėžti tokio pobūdžio paslaugų vietą ES ir LR teisės požiūriu.

Tradicinė balso telefonija yra pagrįsta fiksuotu telekomunikacijų tinklu, kurio funkcionavimo esmė – viso pokalbio metu tinkle yra rezervuojamas tam tikras ryšio kanalas. Pokalbis “keliauja” per visą eilę komutatorių ir kiekvienas iš jų paskiria atitinkamą ryšio kanalą pokalbiui iki to laiko, kol yra gaunamas signalas, jog pokalbis baigtas.

Internete, skirtingai negu tradicinės telefonijos atveju, yra naudojami duomenų perdavimo tinklai (packet-switched networks), kuriuose informacija, nepriklausomai nuo jos pobūdžio (vaizdinė, garsinė, tekstinė) yra suskaidoma į individualius skaitmeninius paketus, kurie į adresatą juda nepriklausomai vienas nuo kito, atsižvelgiant į tinklo apkrovimą.

ES Komisija jau 1998 m sausio 10 d. paskelbė Pranešimą dėl balso komunikacijų internetu statuso pagal ES teisę. Šiame Pranešime Komisija išskyrė tris IP telefonijos formas: Kompiuteris-Kompiuteriui, Kompiuteris-Telefonui ir Telefonas-Telefonui. Remdamasi Direktyvoje 90/388/EEB pateiktu balso telefonijos apibrėžimu (visuomenei komerciniais pagrindais teikiamas tiesioginis kalbos perdavimas bei komutavimas realiu laiku tarp komutuojamų tinklo galinių taškų) Komisija įvardijo keturis kriterijus, kurių pagalba turėtų būti vertinama IP telefonija: (a) paslauga turi būti teikiama kaip atskira komercinė paslauga; (b) paslauga turi būti teikiama visuomenei; (c) paslauga turėtų būti teikiama tarp bendrojo fiksuoto telekomunikacijų tinklo komutuojamų taškų; (d) ji turi apimti tiesioginį balso perdavimą ir komutavimą realiame laike.

Apibendrindama šią analizę Komisija priėjo išvados, kad bent jau 1998 m. pradžioje IP telefonija negalėjo būti laikoma balso telefonija, nors pati Komisija pripažino, kad Kompiuteris-Telefonui ir Telefonas-Telefonui telefonija kai kuriuos iš minėtų požymių atitinka.

Iš to sekė visa eilė svarbių išvadų, iš kurių svarbiausia ta, kad IP telefonijos srityje nebegalėjo būti taikomos išimtinės operatorių teisės, kurios iki visiško telekomunikacijų rinkos liberalizavimo buvusioms valstybinėms monopolijoms buvo garantuotos fiksuotojo ryšio srityje.

Kalbant apie IP telefonijos teisinį statusą Lietuvoje galima pasakyti, kad jos teisinė padėtis nėra aiški, kadangi specifinių normų, taikytinų konkrečiai IP telefonijai, nėra, o bendrosios normos neduoda tikslaus atsakymo į klausimą, koks teisinis režimas turėtų būti taikomas šioms paslaugoms.

Kaip žinia, AB “Lietuvos Telekomas” LR telekomunikacijų įstatymas iki 2002 m. gruodžio 31 d. suteikia išimtines teises teikti fiksuoto balso telefonijos paslaugas, todėl pagrindinis klausimas yra toks: ar IP telefonija laikytina balso telefonija ir, atitinkamai, ar šias paslaugas pereinamuoju laikotarpiu gali teikti tik AB “Lietuvos Telekomas”?

Įdomu tai, kad bent keletas Lietuvos bendrovių (pvz., UAB “Interprova”) jau bandė teikti IP telefonijos paslaugas, tačiau tai “nepatiko” AB “Lietuvos Telekomui” (kuri, beje, įsteigė savo dukterinę bendrovę “Voicecom”, teikiančią IP telefonijos paslaugas), kuri IP telefoniją traktuoja kaip į jos išimtinių teisių sritį patenkančią balso telefoniją.

LR telekomunikacijų įstatymas apie internetinę telefoniją tiesiogiai neužsimena, tačiau kai kurios jo nuostatos aiškinantis šį klausimą, gana vertingos. Įstatymas balso telefonijos paslaugas apibrėžia kaip balso signalo komutacinį perdavimą realiu laiku tarp galinių įrenginių, prijungtų prie bendrojo telekomunikacijų tinklo galinių taškų, o duomenų perdavimo paslaugos apibrėžiamos kaip telekomunikacijų paslaugos, apimančios ženklų, signalų, rašytinės informacijos, vaizdų ir garsų ar kitokio pobūdžio informacijos perdavimą laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis sistemomis, išskyrus balso telefonijos paslaugas.

Atrodytų, kad iš aukščiau nurodytų nuostatų galima teigti, jog kadangi duomenų perdavimas neapima balso telefonijos, IP telefonija automatiškai priskirtina balso telefonijai. Vis dėlto, tokia išvada būtų klaidinga, kadangi ja nėra išsprendžiamas pirminis klausimas – ar internetinė telefonija iš viso traktuotina kaip balso telefonija.

Svarbu tai, kad Ryšių reguliavimo tarnybos pozicija šiuo klausimu yra daugiau mažiau aiški – IP telefonijos paslaugoms teikti AB “Lietuvos Telekomas” išimtinių teisių neturi, todėl jas turėtų būti leidžiama teikti ir kitiems operatoriams, tačiau pati AB “Lietuvos Telekomui”, pasinaudodama minėta įstatymo spraga, mano kitaip. Itin reikšminga ir tai, kad šią savaitę Konkurencijos tarybos specialistai nustatė (beje, šios išvados dar nėra patvirtintos pačios Konkurencijos tarybos), jog “Lietuvos telekomas” piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi IP telefonijos paslaugų rinkoje ir siūlo bendrovei skirti 0,2 proc. bendrųjų metinių pajamų piniginę baudą.

Taigi, apibendrintai galima teigti, kad siekiant aiškiai apibrėžti IP telefonijos teisinį statusą bei išvengti neigiamų ir visų pirma patiems vartotojams nenaudingų pasekmių, pačiame įstatyme būtina išskirti atskirą paslaugų rūšį – IP telefoniją ir pavesti Ryšių reguliavimo tarnybai nustatyti šios paslaugos parametrus bei teikimo taisykles.

Mindaugas Civilka, Advokatų kontora “D.Foigt ir partneriai” / REGIJA
2001 gruodžio mėn. 21 d.

Kabelinių TV ir telekomo ginčas nesibaigia

Kabelinių televizijų ir AB “Lietuvos telekomas” atstovams nepavyko susitarti dėl telekomo sprendimo kitąmet padidinti įkainius už naudojimąsi jo požeminiais ryšių kabelių kanalais. Jei ginčo neišspręs ryšių reguliuotojas, televizijos ketina teisybės ieškoti teisme.

Kabelinės televizijos (KTV) operatoriai nepatenkinti telekomo sprendimu nuo 2002 m. sausio 1 d. padidinti ryšių kabelių kanalų nuomos įkainius beveik du kartus. Anot jų, telekomas nepateikė skaičiavimų, ar toks pabrangimas ekonomiškai pagrįstas, nors tai ir numatyta sutartyse.

Anot Juozo Jurelionio, Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos viceprezidento, telekomo vadovai nepateikė jokių skaičiavimų ar dokumentų, kodėl smarkiai padidės veiklos sąnaudos, susijusios su ryšių kabelių kanalų naudojimų, motyvuodami, kad tai konfidenciali informacija.

“Telekomo atstovai sakė, kad įkainiai padidinti, nes įmonė, 1999 m. sudarydama su mumis sutartis, netiksliai apskaičiavo požeminių tinklų prižiūros išlaidas. Dėl to KTV operatoriai ir jų paslaugų vartotojai buvo subsidijuojami telekomo lėšomis, – pasakoja p. Jurelionis. – Telekomas teigė dabar taisąs ankstesnes klaidas ir peržiūrįs amortizacinių atskaitymų dydį, vertindamas savo investicijas į požeminę infrastruktūrą.”

Telekomo atstovė Diana Ročienė sakė, jog įmonė pateiks skaičiavimus, rodančius įkainių didinimo ekonominį pagrįstumą, Ryšių reguliavimo tarnybai.

Rasa Karalienė, Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) atstovė, sakė, jog šiam ginčui tirti RRT kol kas negavo oficialaus pareiškimo. Ji patvirtino, jog telekomas pateikė tarnybai pirmą savo nuomos įkainių pagrįstumo variantą, šiuo metu tarnyba laukia papildomos medžiagos.

“Iš turimos medžiagos RRT negali pateikti oficialių išvadų”,– pabrėžė ji.

Anot p. Jureliūno, televizijoms nepavykus susitarti su telekomu liko kreiptis į RRT su skundais, tačiau abejotina, ar, esant dabartiniams įstatymams, tarnybai pavyks išspręsti ginčą.

Plačiau skaitykite gruodžio 12 dienos “Verslo žiniose”, S. Migonytės straipsnyje “Kabelinių TV ir telekomo ginčai nerimsta”.

www.jt.lt

“Lietuvos telekomas” priėmė galutinį sprendimą dėl tarifų keitimo kitais metais

2001 m. gruodžio 4 d. “Lietuvos telekomas” pranešė, kad yra pasirengęs priimti vartotojams labai palankų sprendimą dėl tarifų keitimo kitais metais iš karto po to, kai šalies Vyriausybė priims ir paskelbs nutarimą dėl bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų 2002 metais. 2001 m. gruodžio 6 d. Vyriausybė priėmė minėtą nutarimą ir gruodžio 7 d. jį paskelbė. Kaip ir buvo žadėjęs, “Lietuvos telekomas” iš karto priėmė savo nutarimą, kuriuo oficialiai patvirtino gruodžio 4 dieną skelbtus kitų metų tarifus.

Kaip buvo pranešta, 2002 metais “Lietuvos telekomas” tarifus keis tik vieną kartą – nuo 2002 m. liepos 1 d., o iki liepos Bendrovė taikys dabar galiojančius tarifus. Be to, visus 2002 metus Bendrovė socialiai remtiniems ir pensinio amžiaus Bendrovės abonentams taikys mažesnį nei dabar 16 Lt abonentinį mokestį, o interneto vartotojams – lengvatinį 0,04 Lt sujungimo mokestį. Nuo liepos “Lietuvos telekomas” taikys specialų mažesnį ilgesnių vietinių pokalbių ne piko laiku tarifą. Po pirmųjų 10-ties telefono pokalbio minučių, tolesnio pokalbio minutė kainuos 0,06 lito.

AB “Lietuvos telekomas” paslaugų tarifai nuo 2002 m. liepos 1 d.

Lt su PVM
Paslaugos Nuo 2002 07 01
Telefono linijos įrengimas 250
Abonentinis mokestis:
– gyventojams 23
– verslo klientams 28
Vietiniai pokalbiai (už minutę):
-piko laiku* 0,12
-ne piko laiku** 0,08
-nakties laiku*** 0,03
Tarpmiestiniai pokalbiai (už minutę):
-piko laiku* 0,40
-ne piko laiku** 0,30
-nakties laiku*** 0,12
Pokalbio sujungimo mokestis 0,14

* Piko laikas: darbo dienomis nuo 7 val. iki 20 val.
** Ne piko laikas : darbo dienomis nuo 6 iki 7 val., nuo 20 iki 24 val.; švenčių ir poilsio dienomis nuo 6 val.iki 24 val.
*** Nakties laikas : visomis dienomis nuo 24 val. iki 6 val.

P.S. Lentelėje pateikti tarifai nebus keičiami, jei bendra metinė Vyriausybės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtinta infliacija Lietuvoje 2001 ir 2002 metais neviršys 3 proc. (įskaitant galimą infliaciją dėl lito susiejimo su euru).

Atstovė spaudai,
(8~22) 36 72 99, (8~286) 01161 Diana Ročienė

“Lietuvos telekomas” priėmė galutinį sprendimą dėl tarifų keitimo kitais metais

2001 m. gruodžio 4 d. “Lietuvos telekomas” pranešė, kad yra pasirengęs priimti vartotojams labai palankų sprendimą dėl tarifų keitimo kitais metais iš karto po to, kai šalies Vyriausybė priims ir paskelbs nutarimą dėl bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų 2002 metais. 2001 m. gruodžio 6 d.

Vyriausybė priėmė minėtą nutarimą ir gruodžio 7 d. jį paskelbė. Kaip ir buvo žadėjęs, “Lietuvos telekomas” iš karto priėmė savo nutarimą, kuriuo oficialiai patvirtino gruodžio 4 dieną skelbtus kitų metų tarifus.

Kaip buvo pranešta, 2002 metais “Lietuvos telekomas” tarifus keis tik vieną kartą – nuo 2002 m. liepos 1 d., o iki liepos Bendrovė taikys dabar galiojančius tarifus. Be to, visus 2002 metus Bendrovė socialiai remtiniems ir pensinio amžiaus Bendrovės abonentams taikys mažesnį nei dabar 16 Lt abonentinį mokestį, o interneto vartotojams – lengvatinį 0,04 Lt sujungimo mokestį. Nuo liepos “Lietuvos telekomas” taikys specialų mažesnį ilgesnių vietinių pokalbių ne piko laiku tarifą. Po pirmųjų 10-ties telefono pokalbio minučių, tolesnio pokalbio minutė kainuos 0,06 lito.

AB “Lietuvos telekomas” paslaugų tarifai nuo 2002 m. liepos 1 d.
Lt su PVM
Paslaugos
Nuo 2002 07 01
Telefono linijos įrengimas
250
Abonentinis mokestis:
– gyventojams
23
– verslo klientams
28
Vietiniai pokalbiai (už minutę):
-piko laiku*
0,12
-ne piko laiku**
0,08
-nakties laiku***
0,03
Tarpmiestiniai pokalbiai (už minutę):
-piko laiku*
0,40
-ne piko laiku**
0,30
-nakties laiku***
0,12
Pokalbio sujungimo mokestis
0,14
* Piko laikas: darbo dienomis nuo 7 val. iki 20 val.
** Ne piko laikas : darbo dienomis nuo 6 iki 7 val., nuo 20 iki 24 val.; švenčių ir poilsio dienomis nuo 6 val.iki 24 val.
*** Nakties laikas : visomis dienomis nuo 24 val. iki 6 val.
P.S. Lentelėje pateikti tarifai nebus keičiami, jei bendra metinė Vyriausybės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtinta infliacija Lietuvoje 2001 ir 2002 metais neviršys 3 proc. (įskaitant galimą infliaciją dėl lito susiejimo su euru).
Atstovė spaudai,
(8~22) 36 72 99, (8~286) 01161
Diana Ročienė