Monthly Archives: May 2000

“Lietuvos telekomo” privatizavimo problemos dar kartą išryškino poreikį keisti privatizavimo tvarką

Pastarosiomis dienomis pasigirsta siūlymai atidėti “Lietuvos telekomo” privatizavimą. Nuogąstaujama, kad dėl sumažėjusių telekomunikacijų sektoriaus akcijų kainų pasaulinėje rinkoje valstybė gaus mažiau pajamų iš įmonės privatizavimo. Verta susimąstyti, ar privatizavimo sustabdymas būtų naudingas visuomenei ir kur yra tikrosios, o ne menamos privatizavimo problemų priežastys.

          Visų pirma, privatizavimo esmė yra ta, kad privatus savininkas gali pertvarkyti įmonę, padaryti ją efektyviai veikiančia, teikti vartotojams geresnius produktus, sukurti naujų darbo vietų. Rezultate laimi ne tik įmonė, bet ir jos darbuotojai, vartotojai, taigi ir visa visuomenė. Kuo privatizavimas bus spartesnis, tuo greičiau visuomenė pajus naudą. Nauda stabdyti privatizavimą nėra aiški, kadangi akcijų kainų kritimas gali atspindėti realią jų vertę rinkoje, o gali būti, kad kritimas bus dar didesnis.

          Antra vertus, kažkodėl tik šiuo atveju susirūpinta valstybės pajamomis iš privatizavimo. Valstybės pajamos, kaip ir kiti privatizavimo tikslai, žymia dalimi priklauso nuo to, kaip privatizuojamas valstybės turtas. Lietuvos privatizavimo patirtis rodo, kad iki šiol didžiausios ir patrauklios Lietuvos įmonės buvo privatizuojamos būdais, kurie apribojo potencialių investuotojų ratą, neužtikrino viešo ir skaidraus privatizavimo, vadinamieji strateginiai investuotojai turėjo galimybes išsiderėti įvairias lengvatas, dėl ko valstybė gavo mažiau pajamų, o visuomenė patyrė žalą dėl iškreiptų rinkos santykių.

          Privatizuojant 35 proc. “Lietuvos telekomo” akcijų susiklostė panaši situacija. Iš pradžių akcijas lyg ir ketinta parduoti per biržą. Tačiau vėliau akcijas nuspręsta parduoti viešo akcijų pasirašymo būdu. Šis būdas kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Pirma, investuotojams nepalankus akcijų kainos nustatymo mechanizmas. Investuotojams yra nustatyta maksimali akcijų kaina, kuria jie gali teikti paraiškas įsigyti akcijų. Kitaip sakant, investuotojai, netgi norintys įsigyti akcijų brangiau, to padaryti negali. Dėl mažesnės kainos ir didelės paklausos šie investuotojai gali ir neįsigyti visų pageidaujamų akcijų, net jei jie ir būtų pasiūlę aukščiausią kainą.

          Antra, privatizavimo vykdytojai nustatė ribas, kiek akcijų galės įsigyti Lietuvos investuotojai. Kokia paketo dalis turėtų tekti Lietuvos investuotojams turėtų nustatyti ne privatizavimo vykdytojai, bet rinka. Šiuo metu geografinė rinkos padėtis nėra jokia kliūtis investuotojams pirkti akcijų. Tačiau pagrindinė problema išlieka ta pati – akcijos parduodamos apeinant vertybinių popierių biržas, atskiriems investuotojams taikant skirtingą akcijų pardavimo tvarką, tuo apribojant jų pasirinkimą kur pirkti akcijas. Jei akcijos būtų parduodamos biržose pagal visiems vienodas taisykles, nebūtų jokio poreikio riboti akcijų pardavimą.

          Trečia, Lietuvoje akcijas ketinta platinti tik per du viešosios apyvartos tarpininkus. Kiti gi tarpininkai yra eliminuoti iš šio proceso. Tokiu būdu investuotojams sukuriami papildomi sunkumai, nepasinaudojama kitų tarpininkų potencialu. Tiesa, vakar paaiškėjo, kad kiti tarpininkai lyg ir galės atstovauti savo klientams pagal jų įgaliojimus. Tačiau vėl gi pasirinktas sudėtingesnis ir brangesnis mechanizmas, nei galėjo būti.

          Šių problemų nebūtų, jei būtų pasirinktas aiškesnis, paprastesnis ir pigesnis privatizavimo būdas – akcijų pardavimas biržoje. Privatizuojant akcijas biržoje nereikėtų papildomų materialinių ir laiko sąnaudų kuriant privatizavimo struktūras, būtų pasinaudota skaidria akcijų kainos nustatymo sistema, į privatizavimą būtų įtraukiami platesni galimų pirkėjų sluoksniai, valstybė gautų didesnes pajamas.

Andrius Bogdanovičius
LLRI ekspertas
Komentaras Žinių radijui

Valstybė grąžins įsiskolinimą “Lietuvos telekomui”

Birželį viešojo akcijų pasirašymo būdu išplatinus 35 proc. “Lietuvos telekomo” akcijų, beveik 72 mln. litų iš gautos sumos papildys ne valstybės iždą, o paties telekomo sąskaitą. Tokią sumą “Lietuvos telekomui” skolinga Vyriausybė už 1999 metais laiku nesumokėtas telefono paslaugų lengvatas.
Finansų ministerijos Valstybės fondų skyriaus viršininkas Antanas Makaveckas pripažino, kad ministerija yra sudariusi sutartį su telekomu dėl skolos grąžinimo iki liepos 1 dienos, tačiau tiesiai neatsakė, iš kokių šaltinių bus paimti pinigai.

Plačiau skaitykite M. Deksnio straipsnyje “Dalis lėšų už akcijas sugrįš telekomui” (“Lietuvos rytas”).

www.jt.lt

Apie monopolijas

Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiau dažnai pamirštamas sritis: sveikatos apsaugą bei švietimą.

          Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva. Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.

          Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo. Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas realus konkurentas.

          Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, teikti fiksuoto ryšio paslaugas, kurias teikia “Lietuvos telekomas” kitiems tiesiog uždrausta; draudžiama arba praktiškai neįmanoma atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.

          Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

          Tikroji problema yra ne monopolijos įsigalėjimo problema (kaip minėta, rinka gali koncentruotis tiesiog dėl efektyvaus darbo arba siekiant masto ekonomijos). Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas, kuris Lietuvoje labai populiarus. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti, neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.

          Problemos sprendimo, kaip pažaboti monopolijas, taip pat nerasime nei kainų reguliavime, nei kitokiame valdžios įsikišime. Vartotoją apginti galima tik leidus veikti laisvai rinkai: netrukdyti įeiti į rinką ir iš jos išeiti, nereguliuoti kainų, nediskriminuoti jokių ūkio subjektų ir neteikti jokiems ūkio subjektams privilegijų, privatizuoti visus ūkio subjektus.

Remigijus Šimašius
LLRI ekspertas