Monthly Archives: November 1999

LR KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

S P R E N D I M A S

DĖL VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998
M. KOVO 6 D. NUTARIMO NR. 271 “DĖL
TELEKOMUNIKACIJŲ PASLAUGŲ KAINŲ” 2 PUNKTAS
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
1995 M. LAPKRIČIO 30 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS RYŠIŲ
ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 1 DALIAI IR 1992 M. RUGSĖJO
15 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO
3 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO NUOSTATOMS

Vilnius, 1999 m. lapkričio 9 d.

Lietuvos  Respublikos  Konstitucinis  Teismas,  susidedantis
iš  Konstitucinio  Teismo  teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio,  Zigmo  Levickio,  Augustino  Normanto,  Vlado  Pavilonio,
Jono   Prapiesčio,   Vytauto   Sinkevičiaus,   Stasio   Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio   Teismo   tvarkomajame   posėdyje   apsvarstė
pareiškėjo   –   Vilniaus   miesto  2  apylinkės  teismo  prašymą
ištirti,  ar  Lietuvos  Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d.
nutarimo   Nr.   271  “Dėl  telekomunikacijų  paslaugų  kainų”  2
punktas  neprieštarauja  Lietuvos  Respublikos  Konstitucijos  46
straipsnio  4  ir  5  dalims,  1995  m.  lapkričio 30 d. Lietuvos
Respublikos  ryšių  įstatymo  7  straipsnio  1  daliai ir 1992 m.
rugsėjo  15  d.  Lietuvos  Respublikos  konkurencijos  įstatymo 3
straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.

Konstitucinis Teismas
nustatė:

I
Pareiškėjas  –  Vilniaus  miesto 2 apylinkės teismas 1998 m.
kovo  27  d.  nagrinėjo  civilinę bylą pagal ieškininį pareiškimą
dėl  Lietuvos  Respublikos  ryšių  ir  informatikos  ministerijos
1998   m.   sausio   29   d.   priimto   įsakymo   Nr.  2-t  “Dėl
telekomunikacijų    paslaugų   tarifų   pakeitimo”   panaikinimo.
Vilniaus  miesto  2 apylinkės teismas nutartimi bylos nagrinėjimą
sustabdė  ir  kreipėsi  į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar  Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo
Nr.  271  “Dėl  telekomunikacijų paslaugų kainų” (Žin., 1998, Nr.
24-617)  2  punktas  neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4
ir  5  dalims,  1995  m.  lapkričio  30  d. Ryšių įstatymo (Žin.,
1995,  Nr.  102-2280) 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15
d.  Konkurencijos  įstatymo (Žin., 1992, Nr. 29-841) 3 straipsnio
2 dalies 3 punkto nuostatoms.

II
Rengiant  bylą  buvo  gautas  suinteresuoto  asmens  atstovo
Lietuvos     Respublikos     susisiekimo    ministerijos    Ryšių
departamento    direktoriaus   J.   Ūso   paaiškinimas,   kuriame
išdėstyta  nuomonė,  kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2 punktas
neprieštarauja  Konstitucijos  46  straipsnio 4 ir 5 dalims, taip
pat  1995  m.  lapkričio  30  d.  Ryšių  įstatymo  7 straipsnio 1
daliai  ir  1992  m.  rugsėjo  15  d.  Konkurencijos  įstatymo  3
straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.

Konstitucinis Teismas
konstatuoja:

1.   Seimas   1995   m.  lapkričio  30  d.  priėmė  Lietuvos
Respublikos   ryšių   įstatymą,   kurio  7  straipsnio  1  dalyje
nustatyta:  “Ryšių  ir informatikos ministerijai pavaldžių įmonių
teikiamų  privalomųjų  pašto  ir  telekomunikacijų  paslaugų  bei
pašto   ir   telekomunikacijų   paslaugų,   kurių  rinkoje  įmonė
dominuoja,  kainas  ir  tarifus,  taip  pat  kitų įmonių teikiamų
pagrindinių  telekomunikacijų  paslaugų  kainų  aukščiausią  ribą
nustato    Vyriausybė”.    Taigi    Vyriausybė   šio   straipsnio
nuostatomis  buvo  įpareigota vykdyti valstybinį telekomunikacijų
paslaugų,   t.   y.   informacijos   perdavimo   telekomunikacijų
techninėmis   priemonėmis  –  telefono,  telegrafo,  faksimilinio
ryšio,   duomenų   perdavimo  įrenginiais  ir  linijomis,  radijo
ryšio,  radijo  ir  televizijos  transliavimo  bei priėmimo, taip
pat  kitokiais  telekomunikacijai  naudojamais įrenginiais, kainų
reguliavimą šiomis priemonėmis:
1)  nustatant  Ryšių  ir informatikos ministerijai pavaldžių
įmonių   teikiamų   privalomųjų   telekomunikacijų  paslaugų  bei
telekomunikacijų   paslaugų,   kurių   rinkoje  įmonė  dominuoja,
kainas ir tarifus;
2)    nustatant    kitų    įmonių    teikiamų    pagrindinių
telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausiąją ribą.
2.  Vyriausybė  1998  m.  kovo  6 d. priėmė nutarimą Nr. 271
“Dėl   telekomunikacijų   paslaugų   kainų”,   kurio   2   punkte
nustatyta:   “Pagal   Lietuvos   Respublikos   ryšių  įstatymo  7
straipsnio  nuostatas  laikyti Ryšių ir informatikos ministerijos
1998  m.  sausio  29  d.  įsakymu  Nr.  2-t “Dėl telekomunikacijų
paslaugų    tarifų    pakeitimo”   (Žin.,   1998,   Nr.   12-287)
patvirtintas     vidaus    telekomunikacijų    paslaugų    kainas
aukščiausiąja  pagrindinių  telekomunikacijų paslaugų kainų riba,
iki  Lietuvos  Respublikos  Seime  bus  apsvarstytas ir įsigalios
Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės pateiktas Lietuvos Respublikos
ryšių   įstatymo   7  straipsnio  pakeitimo  įstatymo  projektas,
numatantis,  kad  konkrečias  pašto  ir telekomunikacijų paslaugų
kainas  ir  tarifus nustato įmonės, teikiančios šias paslaugas, o
juos  tvirtina  Energetikos, ryšių ir transporto kainų priežiūros
komisija”.
Vyriausybė,   priėmusi   tokį  nutarimą  ir  nustačiusi  tik
vidaus     pagrindinių     telekomunikacijų     paslaugų    kainų
aukščiausiąją  ribą,  ne  visai,  o  kartu  ir  ydingai realizavo
Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes:
1)   nenustatė   tarptautinių  pagrindinių  telekomunikacijų
paslaugų kainų aukščiausiosios ribos;
2)   neatsižvelgė   į   tai,  kad  telekomunikacijų  rinkoje
veikusi  akcinė  bendrovė  “Lietuvos  telekomas”  nors  ir nebuvo
Ryšių   ir   informatikos   ministerijai   pavaldi  įmonė,  pagal
galiojančius  teisės  norminius  aktus, reguliuojančius teisinius
konkurencijos  santykius,  turėjo  dominuojančios  telefono ryšio
paslaugų  rinkoje  įmonės  statusą,  ir  kartu  su  aukščiausiąja
pagrindinių   telekomunikacijų   paslaugų  kainų  riba  nenustatė
dominuojančioms   įmonėms   konkrečių  telekomunikacijų  paslaugų
kainų   bei   tarifų.   Pabrėžtina,   kad  Vyriausybė,  ginčijamo
nutarimo  preambulėje  įtvirtinusi  nuostatą,  jog  ji turi teisę
nustatyti   tik  Ryšių  ir  informatikos  ministerijai  pavaldžių
dominuojančių   įmonių   telekomunikacijų   paslaugų   kainas  ir
tarifus,  neteisingai  realizavo  Ryšių  įstatymo  7 straipsnio 1
dalies  nuostatas,  įtvirtinančias,  jog  Vyriausybė turi pareigą
nustatyti  konkrečias  telekomunikacijų  paslaugų,  kurias teikia
visos dominuojančios įmonės, kainas ir tarifus.
Vyriausybės  nutarimo  priėmimo metu fiksuoto telefono ryšio
paslaugas  teikė  tik  monopolininkas  akcinė  bendrovė “Lietuvos
telekomas”,  tačiau  ir  kitos įmonės turėjo teisę pradėti teikti
analogiškas   paslaugas.  Todėl  turėjo  būti  nustatyta  ne  tik
kainos  bei  tarifai,  kurie  Vyriausybės  nutarime  išvis nebuvo
nustatyti  dominuojančių  įmonių paslaugoms, bet ir aukščiausioji
kainų   riba   bendrai   visoms   pagrindinėms   telekomunikacijų
paslaugoms,   kurias   teikia   nedominuojančios   įmonės.  Taigi
Vyriausybė  tik  iš  dalies realizavo Ryšių įstatymo jai pavestas
vykdyti kainų reguliavimo funkcijas.
3.   Pabrėžtina,  kad  Ryšių  ir  informatikos  ministerija,
priimdama   1998   m.   sausio   29   d.  įsakymą  Nr.  2-t  “Dėl
telekomunikacijų   paslaugų   tarifų   pakeitimo”,  viršijo  savo
kompetenciją,  nes  pagal  Ryšių  įstatymo 7 straipsnio nuostatas
tik  Vyriausybei  buvo  įtvirtinta  teisė,  o  kartu  ir  pareiga
vykdyti  valstybinį  telekomunikacijų paslaugų kainų reguliavimą.
Toks    teisinis   reguliavimas   yra   ydingas.   Kita   vertus,
ministerijų   įsakymų   atitikimo  Konstitucijai  bei  įstatymams
klausimai nėra žinybingi Konstituciniam Teismui.
4.  Ginčijamo  Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo nustatyta,
kad  “pagal  Lietuvos  Respublikos  ryšių  įstatymo  7 straipsnio
nuostatas  laikyti  Ryšių  ir  informatikos  ministerijos 1998 m.
sausio  29  d.  įsakymu  Nr.  2-t  “Dėl telekomunikacijų paslaugų
tarifų  pakeitimo”  (Žin.,  1998, Nr. 12-287) patvirtintas vidaus
telekomunikacijų   paslaugų   kainas   aukščiausiąja  pagrindinių
telekomunikacijų  paslaugų  kainų  riba, iki Lietuvos Respublikos
Seime   bus   apsvarstytas   ir  įsigalios  Lietuvos  Respublikos
Vyriausybės  pateiktas  Lietuvos  Respublikos  ryšių  įstatymo  7
straipsnio   pakeitimo   įstatymo   projektas,   numatantis,  kad
konkrečias  pašto  ir telekomunikacijų paslaugų kainas ir tarifus
nustato  įmonės,  teikiančios  šias  paslaugas <….>”. Taigi šis
punktas  galiojo  laikinai,  t.  y.  tol, kol įsigaliojo Lietuvos
Respublikos  Seimo  priimtas  1998  m.  birželio  2  d.  Lietuvos
Respublikos  ryšių  įstatymo  7  straipsnio  pakeitimo įstatymas,
būtent  iki  1998  m.  birželio 19 d. Vyriausybė 1998 m. birželio
23   d.   priėmė  nutarimą  Nr.  759  “Dėl  Lietuvos  Respublikos
Vyriausybės   1998   m.   kovo   6   d.  nutarimo  Nr.  271  “Dėl
telekomunikacijų   paslaugų  kainų”  dalinio  pakeitimo”,  kuriuo
patvirtino    telekomunikacijų    privalomųjų   paslaugų   tarifų
aukščiausiąją  ribą.  Be  to,  Lietuvos  Respublikos  susisiekimo
ministerija  1998  m.  birželio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 265 “Dėl
vidaus   ir   tarptautinių   telekomunikacijų   tarifų”,   kuriuo
panaikino    Lietuvos    Respublikos    ryšių   ir   informatikos
ministerijos   1998   m.  sausio  29  d.  įsakymą  Nr.  2-t  “Dėl
telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo”.

Atsižvelgdamas  į  tai,  kad  Vyriausybės  1998 m. kovo 6 d.
nutarimo  Nr.  271 “Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų” 2 punkto
galiojimas  yra  pasibaigęs,  taip  pat  vadovaudamasis  Lietuvos
Respublikos   Konstitucinio   Teismo  įstatymo  69  straipsnio  4
dalimi  ir  28  straipsniu,  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinis
Teismas
nusprendžia:

Pradėtą teiseną šioje byloje nutraukti.