Monthly Archives: October 1999

Dėl LR telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų
įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16
straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai

Vilnius, 1999 m. spalio 6 d.

Lietuvos  Respublikos  Konstitucinis  Teismas,  susidedantis iš  Konstitucinio  Teismo  teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio,  Zigmo  Levickio,  Augustino  Normanto,  Vlado  Pavilonio, Jono   Prapiesčio,   Vytauto   Sinkevičiaus,   Stasio   Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant  pareiškėjo  –  Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės  atstovams  Seimo  nariams  Vyteniui Povilui Andriukaičiui ir Juozui Bernatoniui,
suinteresuoto    asmens   –   Lietuvos   Respublikos   Seimo astovams  Seimo  kanceliarijos  Teisės  departamento vyresniajai konsultantei    Onutei    Buišienei   ir   Ekonomikos   instituto direktoriui akademikui Eduardui Vilkui,
remdamasis    Lietuvos    Respublikos    Konstitucijos   102 straipsnio   1   dalimi  ir  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio Teismo  įstatymo  1  straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999   m.  rugsėjo  7-8  d.  išnagrinėjo  bylą  Nr.  12/98  pagal pareiškėjo  –  Seimo  narių  grupės  prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos  telekomunikacijų  įstatymo  8  straipsnio  1, 2 ir 3 dalys  neprieštarauja  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams,   16   straipsnio  7,  8  ir  9  dalys  –  Lietuvos Respublikos   Konstitucijos   46   straipsnio   4  daliai,  o  16 straipsnio  9  dalis  –  ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I
Seimas  1998  m.  birželio  9 d. priėmė Lietuvos Respublikos telekomunikacijų   įstatymą  (Žin.,  1998,  Nr.  56-1548;  toliau nutarime  –  taip  pat  ir Įstatymas). Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta:
“1.  Bendrojo  fiksuoto  telefono ryšio tinklo eksploatavimo ir   telekomunikacijų   paslaugų   teikimo   šiuo   tinklu  rinka Lietuvoje   turi   būti   laisva  nuo  2002  m.  gruodžio  31  d. Pagrindinis  bendrojo  fiksuoto  telefono  ryšio  operatorius iki šios   datos   turi  teisę  būti  vieninteliu  bendrojo  fiksuoto telefono  ryšio  operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėju.
2.  Iki  šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos negali būti išduodamos   papildomos   licencijos   bei  leidimai,  dėl  kurių pasikeistų   pagrindinio   bendrojo   fiksuoto   telefono   ryšio operatoriaus veiklos sąlygos.
3.  Asmenims  draudžiama  teikti, organizuoti, reklamuoti ar kitaip dalyvauti organizuojant atgalinio ryšio paslaugas.”
Telekomunikacijų  įstatymo  16  straipsnio  7, 8 ir 9 dalyse nustatyta:
“7.  Naudojimosi  kito  operatoriaus  vamzdynais,  kanalais, kolektoriais,  bokštais,  stiebais  ir  kitais įrenginiais tvarka ir  sąlygos  nustatomos  sutartimi. Telekomunikacijų operatorius, kuriam    priklauso    šioje   dalyje   minimi   telekomunikacijų įrenginiai,  šio  įstatymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti  su  kitu  telekomunikacijų  operatoriumi tokią sutartį, reikalauti  ją  pakeisti,  nutraukti,  jei  yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai.
8.   Telekomunikacijų   operatorius  šalių  susitarimu  moka atitinkamą   užmokestį   kitam   operatoriui,  kurio  vamzdynais, kanalais,    kolektoriais,    bokštais,    stiebais   ir   kitais įrenginiais naudojasi.
9.    Akcinė    bendrovė    “Lietuvos   telekomas”   išperka telekomunikacijų  tinklus,  įrengtus  vartotojų lėšomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.”
Seimo   narių   grupė  kreipėsi  į  Konstitucinį  Teismą  su prašymu  ištirti,  ar Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir  3  dalys  neprieštarauja  Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, 16  straipsnio  7,  8  ir 9 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai,   o   16   straipsnio  9  dalis  –  ir  Konstitucijos  23 straipsniui.

II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Telekomunikacijų  įstatymo  8  straipsnio  1,  2 ir 3 dalyse įtvirtintas    bendrojo    fiksuoto   telefono   ryšio   paslaugų monopolis,  uždrausta  teikti  atgalinio  ryšio paslaugas, be to, iš   telefono   paslaugų  vartotojų  atimta  teisė  iki  2002  m. gruodžio  31  d.  pasirinkti paslaugų teikėją, o kartu – ir teisė gauti   pigesnes   paslaugas   esant   konkurencijai.   Uždraudus atgalinį  ryšį  daugeliui  šalies vartotojų pabrangs tarptautinių ryšių paslaugos.
Pagal   minėtas   Įstatymo   8   straipsnio  dalis  bendrojo fiksuoto  telefono  ryšio paslaugų teikėjas įgyja visas išimtines teises  telekomunikacijų  srityje  iki  2002  m.  gruodžio  31 d. Privatizavus    akcinę    bendrovę   “Lietuvos   telekomas”   bus įtvirtinta privačių subjektų monopolija.
Pareiškėjo  nuomone,  Įstatymo  8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neatitinka   Konstitucijos   46   straipsnio,  nes  iki  2002  m. gruodžio  31  d.  nepagrįstai  suvaržoma  asmens  ūkinės  veiklos laisvė   ir   iniciatyva  telekomunikacijų  rinkoje,  įtvirtinama privati   monopolija   šioje   rinkoje,  pažeidžiamas  sąžiningos konkurencijos   principas,   dėl   to   aiškiai   gali  nukentėti vartotojų interesai.
Pareiškėjas   atkreipia   dėmesį   ir   į   tai,  kad  pagal Konstitucijos  5  straipsnį valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o Seimas   vykdo  valstybės  valdžią  ir  yra  viena  iš  valstybės valdžios   įstaigų.   Pareiškėjui   kyla  klausimas,  ar  Seimas, priimdamas  Įstatymo  8  straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, nepažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio reikalavimo.
Pasak  pareiškėjo,  pagal  Įstatymo  16  straipsnio  7, 8, 9 dalis,   kuriose   reguliuojamas   telekomunikacijų   linijų  bei telekomunikacijų  įrenginių  bendras  naudojimas, akcinė bendrovė “Lietuvos  telekomas”  įgyja  monopolinę  teisę  į visą statybos, tinklų,  vamzdynų,  kabelių  kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų infrastruktūrą.  Po  2002  m.  kiti  gavę  licenciją  bei leidimą operatoriai    pateks   į   nelygiavertę   padėtį,   nes   tiesti telekomunikacijų  tinklus  ir  statyti  naują  infrastruktūrą yra labai   brangu,   o   derantis  su  monopolistu  dėl  naudojimosi vamzdynais,   kanalais   ir   kitais   objektais   sąlygos  tampa nelygiavertės.   Todėl   pareiškėjas   mano,   kad   Įstatymo  16 straipsnio   7,  8  ir  9  dalys  prieštarauja  Konstitucijos  46 straipsnio 4 daliai.
Pareiškėjas    teigia,   kad   vamzdynų,   kabelių   kanalų, kolektorių,  bokštų,  stiebų  ir  kitų įrengimų sistema šiuo metu tenkina  visuomenės  poreikius. Dalis šių infrastruktūros objektų yra  pastatyta  bendros  dalinės  nuosavybės  teise,  ūkio  būdu, vartotojų  lėšomis  ir  yra  teisėta fizinių bei juridinių asmenų ir  visos  visuomenės  nuosavybė.  Privatizuojama akcinė bendrovė “Lietuvos   telekomas”   pagal  Įstatymo  16  straipsnio  9  dalį išperka elekomunikacijų  tinklus.  Tai  reiškia,  kad nuosavybė paimama  iš  visuomenės  privataus  monopolisto  žinion. Įstatyme nėra nustatyta   tokios  nuosavybės  paėmimo  iš  visuomenės  į privataus  monopolisto  rankas  tvarka  ir teisingas atlyginimas. Tai  pavedama  daryti  Vyriausybei.  Pareiškėjas daro išvadą, kad Įstatymo  16  straipsnio  9  dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,   pagal   kurį   nuosavybė  gali  būti  paimama  tik įstatymo  nustatyta tvarka  visuomenės  poreikiams  ir teisingai atlyginama.

III
1.  Suinteresuoto  asmens  atstovė O. Buišienė rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė tokius kontrargumentus.
Telekomunikacijų   įstatymo   8  straipsnio  1  ir  2  dalių nuostatos  priimtos  atsižvelgiant  į  tai, kad iš tikrųjų akcinė
bendrovė   “Lietuvos   telekomas”   buvo   ir   yra   natūralioji monopolija   ir   kad  iš  esmės  ji  vienintelė  teikė bendrojo telefono   ryšio   tinklo  telekomunikacijų  paslaugas.  Įstatymų leidėjo  nuostata,  jog  laikinai,  iki  2002  m. gruodžio 31 d., tokių   paslaugų   teikėjų   daugiau  nebūtų  steigiama,  paremta siekimu  užtikrinti,  kad  teikiamų paslaugų kainos nedidėtų arba mažai  didėtų.  Telekomunikacijų  įstatymo  8  straipsnio  1 ir 2 dalių  normos  ne  tik  nepažeidžia vartotojų interesų – jos juos gina.  Vartotojų  teisių  gynimas  ir valstybės veikla tarnaujant bendrai  tautos  gerovei  turi prioritetą ir negali būti saistoma su konkurencijos plėtimu.
Telekomunikacijų  įstatymo  8  straipsnio 3 dalyje atgalinio ryšio   paslaugos  draudžiamos  dėl  to,  kad  tai  –  neteisėtos paslaugos.   Jų  teikėjai  veikia  nelegaliai,  nemoka  mokesčių. Lietuvos valstybė turi drausti nelegalią veiklą.
Suinteresuoto    asmens    atstovės    nuomone,   pareiškėjo argumentas,  kad  pagal  Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis iš vartotojų   atimama   teisė  pasirinkti  paslaugų  teikėją,  nėra pagrįstas,  nes  Lietuvoje  yra  net  kelios  įmonės, teikiančios telefono   ryšių  ir  telekomunikacijų  paslaugas  fiziniams  bei juridiniams  asmenims.  Šių  paslaugų vartotojai turi pasirinkimo teisę.
Telekomunikacijų  įstatymo  16  straipsnio  7  ir  8  dalyse reguliuojami  santykiai  yra  grindžiami  šalių  sutartimis.  Šio straipsnio  10  dalyje  nustatyta,  kad  kilę  ginčai  gali  būti nagrinėjami teisme.
Telekomunikacijų   įstatymo  16  straipsnio  9  dalyje  nėra įtvirtinta,  jog  tinklai,  kuriuos  įrengė vartotojai, turi būti
prievarta   parduoti   akcinei  bendrovei  “Lietuvos  telekomas”. Bendrovei   suteikiama   teisė   išpirkti   tuos  tinklus.  Patys savininkai sprendžia, parduoti juos ar neparduoti.
2.  Rengiant  bylą  Konstitucinio  Teismo posėdžiui taip pat buvo  gauti  suinteresuoto  asmens atstovo E. Vilko paaiškinimai. Juose    pažymima,    kad    pagal   ankstesnį   Seimo   nutarimą Telekomunikacijų  įstatymo  priėmimas  buvo būtina sąlyga akcinei bendrovei “Lietuvos telekomas” privatizuoti.
Suinteresuoto  asmens  atstovo  teigimu, “Lietuvos telekomo” privatizavimą    labai    gerai    įvertino   rinkos liberalumą propaguojanti  užsienio  spauda,  kurioje  jis  apibūdinamas kaip vadovėliuose    minėtinas   visoms   suinteresuotoms   šalims – pirkėjui,   pardavėjui   ir   vartotojams   –  naudingo  sandorio pavyzdys.  Akcinei  bendrovei  “Lietuvos  telekomas”  iki 2002 m. gruodžio   31   d.   fiksuoto  telefono  ryšio  srityje  suteikus išimtines   teises,  Europos  liberalių  ekonomistų  sluoksniuose nebuvo  jokios  neigiamos  reakcijos,  nors  dabar  ryšių  verslo
liberalizavimui Europos Sąjungoje skiriama daug dėmesio.

Suinteresuoto    asmens    atstovo    nuomone,   pareiškėjas neatsižvelgia  į  tai,  kad  akcinė bendrovė “Lietuvos telekomas” yra  natūralioji  monopolija.  Visuomenei  naudingiau  ne  ardyti tokias  monopolijas,  bet prižiūrėti jų teikiamų paslaugų kainas, kad  šios  nebūtų  nepagrįstai  didelės  ir  artėtų  prie ribinių kainų.
Pasak   suinteresuoto   asmens   atstovo,  Konstitucijos  46 straipsnio  nuostata  “įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką,   saugo   sąžiningos  konkurencijos  laisvę”  natūraliajai monopolijai   negali   būti   taikoma   be  išlygų,  nes  antraip prieštarautų    kitoms   to   paties   Konstitucijos   straipsnio nuostatoms:  “Valstybė  reguliuoja  ūkinę  veiklą  taip,  kad  ji tarnautų   bendrai  tautos  gerovei”,  “Valstybė  gina  vartotojo interesus”.
Suinteresuoto   asmens   atstovas   pažymėjo,  kad  fiksuoto telefono    ryšio    monopolistas   akcinė   bendrovė   “Lietuvos telekomas”   nebėra   monopolistas  apskritai  telefonijoje,  jam tenka  konkuruoti  su mobiliojo ryšio operatoriais ir “Interneto” paslaugų      teikėjais.     Lietuvoje     liberalizavus     šias telekomunikacijų   sritis  fiksuoto  telefono  ryšio  monopolisto rinkos  jėga  gerokai  sumažėjo,  t.  y.  sumažėjo  jo  galimybės nepagrįstai  didinti  kainas. Telekomunikacijų įstatymas atspindi tikrovę,   kad   “Lietuvos   telekomas”   visada   buvo   ir  yra natūralioji  monopolija  fiksuoto  telefono ryšio srityje ir kad, kol  jis  toks  yra,  telefono paslaugų kainas būtina reguliuoti.
Ateityje   ryšių   verslas  galės  būti  visiškai  liberalizuotas moderniai  demonopolizuojant  fiksuoto  telefono  ryšio  tinklus. Kad  Lietuvoje  būtų  visiškai  liberalizuota ryšių rinka, reikia pakeisti  ryšių  paslaugų  kainų  struktūrą  smarkiai  padidinant vietinių    pokalbių    tarifus   ir   atpiginant   tarptautinius pokalbius.   To   nepadarius   “Lietuvos  telekomas”  netektų  iš tarptautinio  ryšio  gaunamo antpelnio, iš kurio jis subsidijuoja vietinius   ryšius,   nes   atsiradę  konkurentai  veiktų  būtent tarptautinių   (kur   pelninga),   o   ne   vietinių  ryšių  (kur nuostolinga)  srityse.  “Lietuvos telekomas” patektų į beviltišką finansinę   padėtį,  o  telekomunikacijų  plėtrai  būtų  smarkiai pakenkta.  Atsižvelgiant  į vartotojų ir telekomunikacijų plėtros interesus  kainų  negalima restruktūrizuoti per daug staigiai, be pereinamojo  laikotarpio.  Telekomunikacijų įstatymas numato tokį pereinamąjį  laikotarpį,  kuris  turi  pasibaigti  ne vėliau kaip
2002 m. gruodžio 31 d.
Įstatymo   8   straipsnio   1   ir  2  dalyse  kalbama  apie monopolijos,  kuri  visada  egzistavo ir kurios egzistavimas buvo ekonomiškai  pagrįstas,  t.  y. naudingas visuomenei, panaikinimą nuo   2003   m.   labai   nedidinant  paslaugų  teikimo  išlaidų. Telekomunikacijų  įstatymo  8 straipsnio 3 dalyje atgalinio ryšio paslaugos  draudžiamos,  pirma,  dėl  jau  minėtų  nesubalansuotų tarifų,   antra,  dėl  to,  kad  atgalinio  ryšio  paslaugos  yra kontrabandinės,  jų  teikėjai  Lietuvos rinkoje veikia nelegaliai ir  nemoka  mokesčių.  Visos kontrabandinės prekės vartotojui yra pigesnės,   tačiau  vargu  ar  vadovaujantis  siaurais  vartotojų interesais   galima   ginti   kontrabandą.   Kadangi  Įstatymo  8 straipsnio   1,   2   ir  3  dalyse  yra  įtvirtintos  ekonominiu atžvilgiu   ir   vartotojų   interesais   pagrįstos  normos,  jos
neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams.
Suinteresuoto  asmens  atstovo nuomone, pareiškėjas Įstatymo 16   straipsnio  7  daliai  suteikia  prasmę,  vos  ne  priešingą tikrajai.  Įstatyme  “Lietuvos  telekomas”  (ar kitas savininkas) yra      įpareigojamas     išnuomoti     kitiems     operatoriams infrastruktūrą,  bet  jam  nesuteikiama  kokių  nors  monopolinių teisių.  Tai  atitinka  aukščiau  minėtą  demonopolizavimo būdą – turėti   kelis   operatorius,   naudojančius   tą  patį  fiksuoto telefono  ryšio  tinklą.  Infrastruktūros  savininkas derybose su kitu  operatoriumi  dėl jos nuomos neturi monopolisto galios, nes pagal  Įstatymo  6  straipsnio  12 dalį Ryšių reguliavimo tarnyba nagrinėja      telekomunikacijų operatorių ginčus dėl telekomunikacijų  tinklų  sujungimo bei vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių,  bokštų  ir  stiebų  bendro naudojimo. Pagal Įstatymo 16  straipsnio  10  dalį  operatorius,  jei nesutinka su tarnybos sprendimu,   gali   kreiptis  į  teismą.  Tokia  tvarka  atitinka pasaulinę   praktiką   ir   laikoma  pakankama  demonopolizavimui įtvirtinti.  Telekomunikacijų  įstatymo  16  straipsnio 7, 8 ir 9 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
Paaiškinime    dėl   Įstatymo   16   straipsnio   9   dalies
suinteresuoto  asmens  atstovas pabrėžė, kad “Lietuvos telekomui” visiškai  nereikia  tų  tinklų,  kuriuos  vartotojai  yra pastatę savo  lėšomis.  Tai  vartotojai,  pasinaudodami jo privatizavimu, reikalauja,  kad  jis  išpirktų  tuos  tinklus.  Telekomunikacijų įstatymas  įpareigoja  “Lietuvos telekomą” tai padaryti. Kad tarp jo ir vartotojų nekiltų ginčo  dėl  išpirkimo  sąlygų, jas nustatys  Vyriausybė,  taip apsaugodama akcinę bendrovę “Lietuvos telekomas”   nuo  begalinių  teisminių  procesų  ir,  suprantama, tenkindama  vartotojų  interesus. Jei Įstatyme būtų pabrėžta, kad tik  išpirkimas  yra privalomas, o pardavimas – savanoriškas, šio nesusipratimo tikriausiai būtų išvengta.
Suinteresuoto   asmens   atstovo  teigimu,  Telekomunikacijų įstatymas nė vienu aspektu neprieštarauja Konstitucijai.

IV
Rengiant   bylą   teisminiam   nagrinėjimui  gauti  Lietuvos Respublikos   susisiekimo  ministro  Rimanto  Didžioko,  Lietuvos Respublikos  teisingumo  viceministro  Gintaro Švedo, Valstybinės konkurencijos  ir  vartotojų  teisių gynimo tarnybos direktoriaus Rimanto  Antano  Stanikūno  paaiškinimai,  taip pat specialistų – Susisiekimo  ministerijos  Ryšių  departamento  direktoriaus Jono Ūso,  Vilniaus  universiteto  Ekonomikos  fakulteto  prof. habil. dr.  Arvydo  Pajuodžio,  prof. habil. dr. Vytauto Pranulio, Kauno technologijos   universiteto   Telekomunikacijų  ir  elektronikos fakulteto  doc.  dr. Brunono Dekerio ir doc. dr. Armino Ragausko, Lietuvos  laisvosios  rinkos instituto teisės eksperto Remigijaus Šimašiaus paaiškinimai.
1.   R.  Didžiokas  paaiškino,  jog  siekiant  liberalizuoti telekomunikacijų  paslaugų  rinką  būtina užtikrinti, kad visiems gyventojams   būtų   teikiamos   universaliosios  (privalomosios) telekomunikacijų   paslaugos.   Todėl   paprastai   nacionaliniam telekomui   nepriklausomai  nuo  to,  ar  jis  yra  privatus,  ar valstybinis,    paliekama    ribota    išimtinė    teisė   teikti pagrindinius      patarnavimus.      Nacionalinis     operatorius įsipareigoja   investuoti   į   tinklo   plėtimą,  modernizavimą, personalo  mokymą  ir  pan.,  kad  balso  telefonijos paslaugomis galėtų  naudotis  visi  gyventojai  ir  prieinama  kaina.  Be to, visoje  Vidurio  ir  Rytų  Europoje,  ne  tik Lietuvoje, vietinių pokalbių  paslaugų  kainos yra nuostolingos, o tarptautinių – per didelės.  Iš  tarptautinių  pokalbių  gaunamas  pelnas  skiriamas
padengti    nuostoliams,    operatorių    patiriamiems   teikiant paslaugas, kurių sąnaudos didesnės nei jų kaina.
Pagrindinė   nacionalinio   operatoriaus  pareiga  –  teikti universaliąsias  paslaugas,  kas  ypač  svarbu kaimo ir nedideles pajamas  turintiems  gyventojams,  į  kurių  interesus per anksti liberalizavus  telekomunikacijų  rinką  nebūtų atsižvelgiama. Dėl tokių   priežasčių  Europos  Komisija  keletui  Europos  Sąjungos valstybių  narių  – Ispanijai, Graikijai, Portugalijai ir Airijai leido  iki  2000-2001  m.  nevisiškai  liberalizuoti  šią  rinką. Europos Komisijos leidimas pratęsti šių valstybių telekomunikacijų rinkos liberalizavimo terminus grindžiamas tuo, kad jų telekomunikacijų  tinklai  dar  nėra  pakankamai išplėtoti   (tuo  tarpu  šių  valstybių  nacionalinių  operatorių telefono  tinklo  tankis  ir  skaitmeninių  abonentų skaičius yra beveik   du   kartus  didesni  nei  akcinės  bendrovės  “Lietuvos telekomas”).
Vidurio  ir  Rytų  Europos  valstybės taip pat ketina vėliau Iiberalizuoti   nacionalinę  telekomunikacijų  rinką:  Latvija  – 2013   m.,   Makedonija   –   2005   m.,   Albanija  nutarimo  ją liberalizuoti   nėra  priėmusi,  Lenkija,  Bulgarija,  Slovakija, Rumunija  –  2003  m.,  Vengrija  –  2002  m., Slovėnija, Estija, Čekija  –  2001  m.  Vengrijos  telekomas  privatizuotas 1993 m., Estijos  –  1992 m. Vidurio ir Rytų Europos nacionalinių telekomų privatizavimo    proceso apžvalga rodo, kad privatizavus nacionalinį  telekomunikacijų  operatorių  jam dar bent dešimčiai
metų  paliekamos  turėtosios monopolinės teisės teikti paslaugas. Akcinė  bendrovė  “Lietuvos  telekomas”  tarifų  subalansavimo ir tinklo  plėtros  užduotis  turės  įvykdyti  kur  kas greičiau nei visų  Europos  Sąjungos  narių  ir  kai  kurių  Vidurio  ir  Rytų Europos  valstybių  nacionaliniai  telekomunikacijų  operatoriai: nuo   akcijų   pardavimo   strateginiam   investuotojui  sandorio pasirašymo 1998 m. viduryje iki 2002 m. gruodžio 31 d.
Akcinė      bendrovė      “Lietuvos     telekomas”     pagal Telekomunikacijų  įstatymą  ir  pagal  jai  išduotą licenciją Nr. 174/97  yra  įpareigota  teikti universaliąsias paslaugas. Be to, ji  yra  įpareigota  per šį neilgą laiko tarpą įgyvendinti tokias nuostatas:   subalansuoti   tarifus  taip,  kad  kainos  atitiktų sąnaudas;  skaitmeninių  telefono  linijų  tankį  nuo  23,7 proc. 1998  m.  padidinti  iki 50 proc. 2002 m.; bendrą telefono linijų tankį  padidinti  nuo  30  linijų šimtui gyventojų 1998 m. iki 37 linijų  šimtui  gyventojų  2002  m.; baigti modernizuoti bendrąjį fiksuoto telefono ryšio tinklą.
R.     Didžiokas     pateikė    paaiškinimus    ir    kitais Telekomunikacijų    įstatyme   reguliuojamais   klausimais.   Jis pažymėjo,   kad   pagal   Atvirojo   tinklo   nuostatas  (Europos Bendrijos   direktyva  98/1O/EC)  nė  vienas operatorius,  kuris anksčiau   pradėjo   telekomunikacijų   veiklą  ir  yra  bendrojo telekomunikacijų   tinklo   savininkas,  negali  kliudyti  veikti kitam  telekomunikacijų  operatoriui.  Jis  turi  leisti jam savo telekomunikacijų     įrenginiais    naudotis    pagal    sutartį. Nacionalinis   telekomunikacijų  operatorius  (toks  kaip  akcinė bendrovė  “Lietuvos  telekomas”)  yra  bendrojo  telekomunikacijų tinklo  savininkas,  jis  savo  lėšomis prižiūri ir išlaiko šiuos
įrenginius,  todėl  kiti  operatoriai,  besinaudojantys jo tinklo infrastruktūra, turi proporcingai mokėti už jos eksploatavimą.
Atgalinio   telefono   ryšio   paslauga   daugelyje  Europos valstybių   yra  uždrausta,  nes  nacionaliniai telekomunikacijų operatoriai  sumoka  už  licenciją, investuoja į tinklo plėtrą ir siekia   subalansuoti   tarifus,   tuo   tarpu  užsienio  firmos, pasinaudodamos   tarifų   skirtumais   tarp   neišsivysčiusių  ir ekonomiškai   stiprių  valstybių,  naudojasi  ekonomiškai  mažiau išsivysčiusių   valstybių  telekomunikacijų  tinklais  ir  teikia
pigesnes  tarptautines  atgalinio  ryšio paslaugas. Tokios firmos šiurkščiai   pažeidžia  licencijavimo  režimą,  nemoka  valstybei mokesčių,   be  jokių  sutarčių  eksploatuoja  kito  operatoriaus telekomunikacijų tinklus ir taip žlugdo sąžiningą konkurenciją.
Kai kurie telekomunikacijų paslaugų vartotojai yra įsirengę telefono ryšį savo lėšomis, t.y. telekomunikacijų kabeliai   nuo   bendrojo  telekomunikacijų  tinklo  iki  galinių telekomunikacijų    įrenginių    (telefono    aparatų),   esančių
vartotojų   valdose,  yra  nutiesti  jų  lėšomis.  Anksčiau  buvo įprasta,  kad  įrengtą  telekomunikacijų  tinklo  dalį vartotojai perduoda   telekomo   balansui,   nereikalaudami   už  tai  jokio atlyginimo,   todėl   šie  vartotojai  nebuvo  minėtosios  tinklo dalies  savininkai,  jos neeksploatavo ir nevaldė, o naudojosi ja taip,   kaip  ir  kiti  akcinės  bendrovės  “Lietuvos  telekomas” abonentai.
2.   G.   Švedas   paaiškinimuose  pažymėjo,  kad  draudimas verstis   tam   tikra   komercine-ūkine   veikla  ar  tam  tikros komercinės-ūkinės  veiklos  licencijavimas negali būti vertinamas kaip  nepagrįstas  asmens  ūkinės  veiklos laisvės ir iniciatyvos suvaržymas.  Seimas  turi  teisę  nustatyti  draudimą verstis tam tikra  ūkine  veikla  atsižvelgdamas  į  objektyvias  aplinkybes: tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, valstybės  ekonominius,  socialinius  ir  kitus interesus.  Tam  tikrose  srityse,  kur konkurencija yra negalima dėl  rinkos  specifikos ar nepageidautina, nes pažeistų vartotojų interesus,    valstybė    gali    įvesti    monopolį    remdamasi Konstitucijos  46  straipsnio  3  ar  5  dalimi,  t.  y. siekdama reguliuoti  ūkinę  veiklą  taip,  kad  ji tarnautų bendrai tautos gerovei,  ar  siekdama  apginti vartotojų interesus. Konstitucija pati  nedraudžia  gamybos  ir  rinkos  monopolizavimo, bet paveda tai   padaryti   įstatymų   leidėjui.  Tai  sudaro  konstitucines prielaidas  įstatymų  leidėjui draudžiant monopolizuoti gamybą ir rinką  atsižvelgti  į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo  įvairovę  bei  kintamumą  ir  suponuoja  atitinkamą  jo diskreciją  neperžengiant  Konstitucijoje  nustatytų  ribų. Taigi
Seimas,   uždrausdamas   monopolijas,  kartu  gali  nustatyti  ir objektyviai    pagrįstas   šios   taisyklės   išimtis.   Įstatymu įtvirtinus  laikiną  bendrojo  fiksuoto  telefono  ryšio paslaugų monopolį, yra numatyta ir šių paslaugų vartotojų apsauga.
G.  Švedo  nuomone,  Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7  dalis  numato  telekomunikacijų  operatoriaus  teisę naudotis kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais, todėl šią teisę turi ne tik akcinė bendrovė “Lietuvos telekomas”, bet ir kiti telekomunikacijų operatoriai. Telekomunikacijų įstatymo 16
straipsnio  9  dalies  nuostata,  jog  akcinė  bendrovė “Lietuvos telekomas” Vyriausybės nustatyta tvarka išperka telekomunikacijų  tinklus,  įrengtus  vartotojų  lėšomis,  turėtų būti   traktuojama  kaip  įpareigojimas  šiai  akcinei  bendrovei nupirkti  telekomunikacijų  tinklus  iš vartotojų, įrengusių juos savo  lėšomis.  Dauguma  tinklų,  įrengtų  vartotojų lėšomis, yra mažaverčiai  ar  beverčiai,  todėl  akcinei  bendrovei  “Lietuvos telekomas”   būtų   naudingiau  ne  pirkti  tokius  tinklus,  bet nutiesti  naujus.  Telekomunikacijų  įstatyme  akcinei  bendrovei “Lietuvos  telekomas”  nustatytu  įpareigojimu  siekiama  apginti vartojų interesus.
3.  R.  A. Stanikūnas paaiškinimuose pažymėjo, kad išimtinių teisių  ūkinėje  veikloje  nagrinėjimas  turėtų  būti grindžiamas Konstitucijos   46  straipsnio  4  dalimi,  kurioje  garantuojama sąžiningos   konkurencijos   laisvė.   Vertinant   santykį   tarp Konstitucijos  46  straipsnio 3 ir 4 dalių esama pagrindo manyti, jog   yra   galima   sąžiningos  konkurencijos  laisvės  principo išlyga.  Valstybė,  reguliuodama ūkinę veiklą, gali suteikti ūkio subjektams  išimtines  teises verstis tam tikra ūkine veikla, kai tai   neišvengiamai  būtina  bendrai  tautos  gerovei.  Išimtinių teisių  teikti  tam  tikras  paslaugas  suteikimas ūkio subjektui turėtų   būti  grindžiamas  įpareigojimu  nustatytomis  sąlygomis
teikti  apibrėžtos  kokybės paslaugas, kurios būtinos užtikrinant bendrą  tautos  gerovę  ir  esant  aiškiems įrodymams, kad tokios paslaugos   nebūtų  teikiamos  bendrais  komerciniais  pagrindais arba tam tikrai visuomenės daliai būtų neprieinamos.
R.  A.  Stanikūnas nurodė, kad iki Telekomunikacijų įstatymo priėmimo   galioję   teisės  aktai  nenumatė  galimybės  suteikti išimtines  teises  teikti  telekomunikacijų  paslaugas. Todėl yra būtina   įvertinti  pastaruoju  metu  įvykusius  ūkinės  veiklos, susijusios   su   telekomunikacijų   paslaugų   teikimu,   sąlygų pasikeitimus,  nulėmusius  būtinybę  suteikti  išimtines  teises. Telekomunikacijų   įstatyme  tiesiogiai  nenurodomos  priežastys, dėl  kurių  būtų  privalu  suteikti  išimtines  teises.  Įstatyme akcinei   bendrovei   “Lietuvos   telekomas”  suteiktų  išimtinių teisių  objektas  yra  itin platus ir ne tik apima išimtinę teisę teikti  balso  telefonijos paslaugas tarp fiksuotų tinklo galinių
taškų,   bet   ir   iš  esmės  suteikia  minėtai  įmonei  gamybos priemonių   monopolio  teisę  į  visas  komutavimo  ir  perdavimo priemones    bei    kitą    infrastruktūrą,   skirtą   tarpusavio sujungimams  su  bendrais telekomunikacijų tinklais, esančiais už Lietuvos  ribų,  bei  įtvirtina šios įmonės išimtinę teisę teikti tarptautines  balso  telefonijos  paslaugas.  Dėl šios aplinkybės reikia  įvertinti,  ar  itin platus išimtinių teisių objektas yra būtinas  bendrai  tautos gerovei. Įstatyme tiesiogiai nenurodomos priežastys, kurios pagrįstų išimtinių teisių suteikimo objektą.
R.  A.  Stanikūno paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad  išimtinių  teisių  suteikimas  akcinei  bendrovei  “Lietuvos telekomas”  tiesiogiai  nesiejamas  su  įpareigojimu nustatytomis sąlygomis    teikti   apibrėžtos   kokybės   paslaugas,   būtinas užtikrinant bendrą tautos gerovę.
4. J. Ūsas paaiškino, kad iki įsigaliojant Telekomunikacijų  įstatymui  1995  m.  rugpjūčio  18  d.  akcinei bendrovei   “Forenta”   buvo   išduotas   Ryšių  ir  informatikos ministerijos  leidimas  Kauno  rajone  steigti  bevielio fiksuoto skaitmeninio  telefono  tinklą  ir  teikti telefono paslaugas tuo tinklu.  Įmonė  turėjo  pradėti  šią veiklą 1996 m. rugsėjo 1 d., bet  jos  nepradėjo  nei  tada,  nei  per  ministerijos nustatytą papildomą  laiką,  todėl  Ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m.  vasario  10  d.  įsakymu  Nr.  17 šio leidimo galiojimas buvo panaikintas.  1997  m.  spalio  31  d.  nacionaliniam operatoriui akcinei  bendrovei  “Lietuvos  telekomas”  buvo išduota licencija statyti   ir  eksploatuoti  fiksuoto  telefono  ryšio  tinklą  ir teikti   tuo   tinklu   universaliąsias   paslaugas.   Kiti  ūkio subjektai  neturi  ir  jiems  neišduodamos  papildomos licencijos bei   leidimai,   kuriuos   išduoti   draudžia   Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalis.
5.  A.  Pajuodžio nuomone, pagal Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio  1,  2  ir  3  dalis  sudarius  sąlygas  iki  2002  m. gruodžio  31  d.  monopolizuoti  bendrojo fiksuoto telefono ryšio eksploatavimą  ir  telekomunikacijų paslaugų teikimą šiuo tinklu, neužtikrinama    vartotojų   teisių   apsauga.   Telekomunikacijų įstatymo    16   straipsnio   9   dalis   leidžia   monopolizuoti telekomunikacijų   rinkos   infrastruktūrą,  ir  tokiu  būdu  yra sukuriamos   prielaidos   po  2002  m.  gruodžio  31  d.  taikyti nevienodas   konkuravimo  sąlygas  bei  telekomunikacijų  rinkoje dominuoti   vienam   ūkio   subjektui.   Tai,   kad  Įstatymo  16 straipsnio   9  dalyje  yra  numatytas  telekomunikacijų  tinklų,
įrengtų   vartotojų   lėšomis,   išpirkimas   ne   įstatymo,  bet Vyriausybės  nustatyta  tvarka,  yra  Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas.
6.  V.  Pranulis pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje   aiškiai,  griežtai  ir  nedviprasmiškai  yra  nustatytas draudimas   monopolizuoti   gamybą   ir  rinką.  Telekomunikacijų įstatymo   8   straipsnio  1  dalies  nuostata,  kad  pagrindinis bendrojo   fiksuoto   telefono  ryšio  operatorius  iki  2002  m. gruodžio  31  d.  turi  teisę  būti vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono  ryšio  operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų  teikėju,  įteisina  vienos  įmonės  monopoliją ir tokiu būdu   panaikina   konkurenciją.   Telekomunikacijų   įstatymo  8
straipsnio  2  dalyje  įtvirtinta norma taip pat suvaržoma ūkinės veiklos    laisvė    ir   iniciatyva,   suteikiamos   monopolinės privilegijos,  ribojama  konkurencija.  Telekomunikacijų įstatymo 16  straipsnio  7  dalies  nuostatos  minėtų  8  straipsnio normų kontekste  išplečia  monopolines galias ir jas įteisina statybos, tinklų,  vamzdynų,  kabelių  kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų infrastruktūroje, o kartu įteisina ir konkurentų šalinimą.
V.   Pranulis   pabrėžė,   kad   negalima  Konstitucijos  46 straipsnio  1  ir  4  dalių  pažeidimų  toleruoti  remiantis  šio Konstitucijos  straipsnio  2  ir  3  dalimis.  Pirma,  ekonomikos teorija  ir  praktikos  pavyzdžiai rodo, kad didesnę ūkio pažangą ir  žmonių  gerovę  greičiau  pasiekia tos šalys, kuriose vyrauja konkurencinis  rinkos  ūkis. Antra, įteisinus vieno ūkio subjekto monopolinę  padėtį  sudaroma  tik  apgaulingo efekto vizija: tai, ką  ir  kiek  daugiau  “Lietuvos  telekomo”  pirkėjas  sumokės už labai  palankias  monopolinės  padėties  sąlygas,  jis  tuoj pat, pasinaudodamas  savo  monopoline  galia,  sieks  susigrąžinti per kainas  ir  tarifus.  Trečia, Telekomunikacijų įstatymu penkerius metus  ginant  vieno  monopolisto  galią  bus  diskriminuojami ir stumiami  iš  rinkos  konkurentai,  ribojamos  jų  technologinės,
finansinės,  organizacinės  galimybės.  Taigi  realu,  kad  ir po 2002  m.  gruodžio  31  d.  Lietuvoje  dar  gana  ilgai  dominuos monopolistas.   Ketvirta,   monopolinė   padėtis,   ypač  saugoma įstatymo,  neskatina  monopolisto  taupiai  dirbti,  mažinti savo išlaidų   ir  teikiamų  paslaugų  kainų.  Vartotojai,  neturėdami pasirinkimo, priverčiami mokėti nekonkurencines kainas.
7.  B.  Dekeris  ir A. Ragauskas savo paaiškinimuose nurodė, kad  iki  Telekomunikacijų įstatymo priėmimo “Lietuvos telekomas” buvo   vienintelis   licencijuotas   bendrojo  fiksuoto  telefono tinklo  operatorius,  todėl  galima  teigti, jog monopolija šioje rinkoje  jau  egzistavo.  Kad ryšių rinka Lietuvoje būtų visiškai liberalizuota,  reikia  pakeisti  ryšių paslaugų kainų struktūrą. Tačiau   skubotai,   be   pereinamojo   laikotarpio  to  padaryti negalima,  nes  tam  reikia modernizuoti technologijas ir didelių kapitalinių investicijų.
Prieš    liberalizuojant    rinką    yra    būtina   sukurti Telekomunikacijų    įstatyme    numatytą    nepriklausomą   Ryšių reguliavimo    tarnybą,    kuri    turės   užtikrinti   sąžiningą konkurenciją     telekomunikacijų    rinkoje. Telekomunikacijų įstatymo  8  straipsnio  1 dalyje nustatytas terminas reikalingas tam,  kad  telekomunikacijų  tinklai  būtų  pakankamai išplėtoti, taip  pat  ir tarifams subalansuoti. Šiuo metu kaimo ir vietiniai pokalbiai   “Lietuvos   telekomui”  yra  nuostolingi.  Nuostoliai dengiami   iš  tarptautinių  ir  tarpmiestinių  pokalbių  duodamo pelno.   Liberalizavus   rinką  šiuo  metu  joks  ryšio  paslaugų teikėjas  negalėtų  teikti  nuostolingų  paslaugų, todėl vietinių
ir kaimo pokalbių tarifai neišvengiamai didėtų.
Specialistų  nuomone,  nėra teisinga teigti, kad Įstatymo 16 straipsnis   akcinei   bendrovei  “Lietuvos  telekomas”  suteikia išskirtines  teises  į  telekomunikacijų infrastruktūrą. Įstatymo 16   straipsnio  9  dalies  nuostata  atsirado  norint  ištaisyti padėtį,  istoriškai  susiklosčiusią dėl vartotojų lėšomis įrengtų telefono tinklų perdavimo neatlygintinai telekomui.
8.  R.  Šimašius  paaiškino, kad laisvas įėjimas į rinką yra konkurencijos  ir  teisės  konkuruoti esminis, būtinas elementas, o   monopolizavimas   suprantamas   arba   kaip   vieno  subjekto įsigalėjimas  rinkoje,  arba  kaip monopolinių sąlygų sudarymas – neleidimas  kitiems  subjektams  įeiti  į rinką. Telekomunikacijų įstatymo   8   straipsnio  1  ir  2  dalys  panaikina  bet  kokią konkurenciją  ir  nustato  monopolinę  padėtį.  Konstitucijos  46
straipsnio  4  dalis  įpareigoja įstatymu ne riboti ar reguliuoti konkurenciją, o ją saugoti. Telekomunikacijų  įstatymo  8
straipsnio 1 ir 2 dalys prieštarauja  Konstitucijos  46 straipsnio   4   dalyje  nustatytam  tikslui  saugoti  sąžiningos
konkurencijos  laisvę.  Kadangi  Konstitucijos  46  straipsnio  4 dalyje   nustatytas   draudimas   monopolizuoti   rinką  taikomas visiems   subjektams  ir  jokių  išlygų  Konstitucija  nenustato, neabejotina,  kad  ši  nuostata galioja ir valstybės bei įstatymų leidėjo atžvilgiu.
R.   Šimašiaus  nuomone,  Įstatymo  8  straipsnio  3  dalyje nustatytas  atgalinio  ryšio draudimas prieštarauja Konstitucijos 46  straipsnio  1 dalies nuostatai, jog Lietuvos ūkis grindžiamas asmeninės  iniciatyvos  laisve. Konstitucijoje  nėra  įtvirtinta jokių  kitų  principų  ar  tikslų,  kuriais galėtų būti pagrįstas atgalinio   ryšio  draudimas,  neabejotinai  varžantis  asmeninės iniciatyvos laisvę.

V
Konstitucinio  Teismo  posėdyje  pareiškėjo  atstovai  V. P. Andriukaitis  ir  J.  Bernatonis  patvirtino  prašyme  išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus motyvus.
Suinteresuoto  asmens  atstovai  per teisminį nagrinėjimą iš esmės    pakartojo    rašytiniuose    paaiškinimuose   išdėstytus kontrargumentus.

VI
Konstitucinio   Teismo   posėdyje  kalbėję  specialistai  V. Pranulis,   B.   Dekeris,   A.  Ragauskas,  R.  Šimašius,  R.  A. Stanikūnas,  J.  Ūsas  patikslino  ir  išsamiau  argumentavo savo rašytinius paaiškinimus.
Teismo   posėdyje  taip  pat  kalbėjo  specialistas  Europos teisės   departamento   prie   Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės generalinis direktorius prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas.
V.  Vadapalas  paaiškino,  jog  Europos  Sąjungos sutarties, kurią   pataisė   Amsterdamo  sutartis,  86  straipsnio  1  dalis (buvusio  90  straipsnio  1  dalis) numato, kad valstybės įmonėms ir  įmonėms,  kurioms valstybės narės suteikia specialiąsias arba išimtines  teises,  valstybės  narės  nepriima  naujų įstatymų ir panaikina   galiojančiuosius,  prieštaraujančius  šios  sutarties normoms,  ypač  normoms, kurios numatytos 12 straipsnyje ir 81-89 straipsniuose.   Pagal   86   straipsnio   3   dalį  (buvusio  90 straipsnio  3  dalį)  teisė  užtikrinti  šio  straipsnio  taikymą (taip  pat  leisti direktyvas ir priimti sprendimus) yra suteikta Europos  Komisijai.  Tuo  remdamasi  Komisija 1990 m. birželio 28
d.     priėmė     Direktyvą    90/388/EEC    dėl    konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose.
Tuo   metu   visose   Europos  Bendrijos  valstybėse  narėse telekomunikacijų  paslaugų  teikimo  ir  telekomunikacijų  tinklų eksploatavimo   teisės   buvo   suteiktos   vienai   ar   kelioms telekomunikacijų   organizacijoms,  turinčioms  specialiąsias  ar išimtines     teises.     Telekomunikacijų     paslaugos     buvo
liberalizuojamos  palaipsniui,  konkurencijos  principus diegiant atskiroms  telekomunikacijų  paslaugų rūšims. Tai siejosi su tuo, kad   buvo   būtina   sukurti   gerai   veikiantį   konkurencijos reguliavimo  mechanizmą,  vienodai  tinkamą  tiek  visuomeniniam, tiek  privačiam  sektoriui,  atskirti  telekomunikacijų  paslaugų teikimo  ir  reguliavimo funkcijas, subalansuoti paslaugų teikimo kainas  atsižvelgiant  į  sąnaudas  ir  t.  t.  Todėl  Direktyvos 90/388/EEC  nuostatos  buvo  taisomos  keletą kartų (Direktyvomis 94/46/EC,  95/51/EC,  96/2/EC).  1996  m. kovo 13 d. buvo priimta Komisijos  direktyva  96/19/EC,  pataisanti  Direktyvą 90/388/EEC dėl  visiškos  konkurencijos  įdiegimo  telekomunikacijų rinkose. Po  šios  pataisos  Direktyvos  90/388/EEC  2 straipsnio 1 dalyje nurodoma,   kad   valstybės   narės   privalo   panaikinti  visas priemones,  kuriomis  yra  suteikiamos  išimtinės  teisės  teikti telekomunikacijų  paslaugas,  įskaitant  telekomunikacijų  tinklų sukūrimą   ir   eksploatavimą,   kurių   reikia  teikiant  tokias paslaugas.  Šio  straipsnio  2 dalyje numatyta, kad valstybės iki 1998  m.  sausio  1  d.  gali  palikti  galioti  specialiąsias ir išimtines   teises   balso   telefonijos   paslaugoms,   bendrųjų telekomunikacijų  tinklų  kūrimui  ir  eksploatavimui.  Taip  pat numatyta,  kad  valstybių  narių,  kurių telekomunikacijų tinklai yra  mažiau  išplėtoti,  prašymu joms šiai direktyvai įgyvendinti gali  būti  skirtas  papildomas  laikotarpis iki penkerių metų, o valstybėms,   turinčioms   nedidelės   apimties  telekomunikacijų tinklus  –  iki  dvejų  metų,  jei  toks  laikotarpis yra būtinas reikalingiems  struktūriniams  pakeitimams atlikti. Remdamasi šia nuostata  bei  valstybių narių pateiktais prašymais ir įvertinusi kiekvienos  valstybės  tikrąją  padėtį, Komisija nustatė įvairaus pobūdžio  pereinamuosius  laikotarpius  Airijai  (pagal Komisijos spren dimą 97/114/EC balso telefonijos paslaugų  ir  balso  telefonijos tinklo eksploatavimo liberalizavimas atidėtas iki  2000 m. sausio 1 d.), Graikijai (pagal Komisijos sprendimą 97/607/EC atidėta iki 2000 m.  gruodžio  31  d.)  ir   Portugalijai   (pagal  Komisijos sprendimą 97/603/EC atidėta iki 2000 m. sausio 1 d.).
V.  Vadapalas  pažymėjo,  kad  Europos  Komisija,  priimdama sprendimus   dėl   pereinamųjų   laikotarpių  skyrimo  valstybėms narėms,  atsižvelgdavo  į  būtinybę  pakeisti analogiškas linijas skaitmeninėmis,  suderinti  telekomunikacijų  operatorių teikiamų paslaugų  kainas  su  sąnaudomis,  taip  pat  į  investicijų dydį norint  pasiekti  šiuos  tikslus bei į galimą neigiamą poveikį iš karto    liberalizavus    rinką    ir   leidus   veikti   kitiems operatoriams,  kurie  nesusidurtų  su tokio pobūdžio problemomis.
Komisija   savo   sprendimuose   pabrėžė   bendro proporcingumo principo  šioje  srityje  svarbą;  pereinamieji laikotarpiai turi būti  griežtai  skiriami  tokie,  kokie reikalingi struktūriniams pakeitimams  atlikti,  ir  jokiu būdu ne ilgesni, kadangi tai yra bendros taisyklės išimtis.
Specialistas  nurodė,  kad  analizuojant  akcinės  bendrovės “Lietuvos  telekomas”  suteiktas  išimtines  teises atsižvelgtina tiek  į  aukščiau minėtas Europos Sąjungos teisės nuostatas, tiek į   Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje.

V. Vadapalas paaiškino, kad Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja atgalinio ryšio paslaugų teikimo, palikdama tai spręsti valstybėms narėms.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Telekomunikacijų įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šiame įstatyme yra nustatomi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, taip pat nustatomos sąlygos konkurencijai plėtoti telekomunikacijų srityje, reguliuojami kiti telekomunikacijų santykiai.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, taip pat 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalyse nustatytos normos iki 2002 m. gruodžio 31 d. telekomunikacijų rinkoje nepagrįstai suvaržo asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, įtvirtina privačią monopoliją, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, o dėl to aiškiai gali nukentėti vartotojų interesai. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, o 16 straipsnio 9 dalis – ir Konstitucijos 23 straipsniui.

II

1. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:

“Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.”

Šiame straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo.

2. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoje “Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės ve