Monthly Archives: June 1999

Naujos interneto paslaugos Lietuvoje

“Lietuvos telekomas” gegužės pabaigoje praplėtė savo kosminį kanalą į Kanadą nuo 1 iki 4 Mb/s – dabar bendras “Tako” ir “Verslo sprendimų” (buv. “Lietelijos”) tarptautinio ryšio laidumas pasiekė 10 Mb/s (6 su “Telia” Stokholme ir 4 su “Teleglobe” Monrealyje). Kartu “Telekomas” smarkiai pakėlė didmeninio ryšio kainas, todėl “Aiva”, “Informacijos tiltas”, “Vainagis” persikėlė į “Taidę”, kuri gegužės pradžioje greta buvusių 2 Mb/s kosmosu prisijungė dar 2 Mb/s optiniu (stiklo pluošto) kabeliu su Norvegijos telekomu “Telenor”. “Skaitmeninės komunikacijos” ir “Vainagis” padvigubino savo išorinio ryšio kanalus:
www.online.lt/ipt.htm

Vladas Palubinskas
Lithuania-On-Line

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M.
GEGUŽĖS 22 D. NUTARIMO NR. 620 “DĖL BUVUSIŲ
STATYBOS IR URBANISTIKOS MINISTERIJOS, EUROPOS
REIKALŲ MINISTERIJOS, RYŠIŲ IR INFORMATIKOS
MINISTERIJOS IR JŲ INSTITUCIJŲ REORGANIZAVIMO
TVARKOS BEI TERMINŲ” ATITIKIMO LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO 22 STRAIPSNIO 2 PUNKTUI, 29
STRAIPSNIO 2 DALIAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO
ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIUI IR LIETUVOS
RESPUBLIKOS BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO
4 STRAIPSNIUI

Vilnius, 1999 m. birželio 3 d.

Lietuvos  Respublikos  Konstitucinis  Teismas,  susidedantis
iš  Konstitucinio  Teismo  teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio,  Zigmo  Levickio,  Augustino  Normanto,  Vlado  Pavilonio,
Jono  Prapiesčio,  Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,Teodoros
Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant  pareiškėjo  –  Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės  atstovams  Seimo  nariams  Algirdui Butkevičiui, Česlovui
Juršėnui, Petrui Papovui,
suinteresuoto  asmens  –  Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės
atstovams   Vyriausybės   kanceliarijos  Teisės  ir  teisėtvarkos
skyriaus   vedėjai   Ramutei  Ruškytei  ir  Lietuvos  Respublikos
finansų viceministrui Edmundui Žilevičiui,
remdamasis    Lietuvos    Respublikos    Konstitucijos   102
straipsnio   1   dalimi  ir  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio
Teismo  įstatymo  1  straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1999   m.   gegužės  12  d.  išnagrinėjo  bylą  Nr.  19/98  pagal
pareiškėjo  –  Seimo  narių  grupės  prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos  Vyriausybės  1998 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. 620
“Dėl  buvusių  Statybos  ir  urbanistikos  ministerijos,  Europos
reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir informatikos ministerijos ir jų
institucijų   reorganizavimo   tvarkos   bei   terminų”  atitinka
Lietuvos    Respublikos   Konstituciją,   Vyriausybės   įstatymą,
Vyriausybės  įstatymo  pakeitimo  įstatymo  įgyvendinimo įstatymą
ir Biudžetinių įstaigų įstatymą.

Konstitucinis Teismas
nustatė:

I
Vyriausybė  1998  m.  gegužės  22 d. priėmė nutarimą Nr. 620
“Dėl  buvusių  Statybos  ir  urbanistikos  ministerijos,  Europos
reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir informatikos ministerijos ir jų
institucijų  reorganizavimo  tvarkos  bei  terminų”  (Žin., 1998,
Nr. 48-1320; toliau – Vyriausybės nutarimas).
Seimo   narių   grupė  kreipėsi  į  Konstitucinį  Teismą  su
prašymu   ištirti,   ar   kai   kurios   šio  nutarimo  nuostatos
neprieštarauja Konstitucijai ir tam tikriems įstatymams.

II
Prašymas grindžiamas tokiais motyvais.
1.  Tiek  Konstitucijoje  (67  straipsnio  8  punktas), tiek
Vyriausybės  įstatyme  (22  ir  29  straipsniai) kalbama tik apie
ministerijų   steigimą  ir  panaikinimą,  tuo  tarpu  Vyriausybės
nutarimo 1 punkte, be kita ko, nustatyta:
“1.  Reorganizuojant  panaikintą  Statybos  ir  urbanistikos
ministeriją [….]:
1.5.   sudaryti   šią   komisiją   panaikintos  Statybos  ir
urbanistikos ministerijos reorganizavimui įgyvendinti [….].
1.6.   pavesti   1.5  punkte  nurodytajai  komisijai  [….]
išspręsti  kitus  klausimus,  susijusius  su buvusios Statybos ir
urbanistikos ministerijos reorganizavimu.”
Analogiškos   nuostatos  taip  pat  įtvirtintos  Vyriausybės
nutarimo   2   punkte  (dėl  panaikintos  Ryšių  ir  informatikos
ministerijos),   5   ir  6  punktuose  (dėl  panaikintos  Europos
reikalų ministerijos).
Prašyme   pažymima,   kad   Vyriausybės  nutarimas  priimtas
įgyvendinant   1998  m.  balandžio  28  d.  Vyriausybės  įstatymo
pakeitimo  įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo  (toliau  –  Įstatymo
įgyvendinimo   įstatymas)  2  straipsnį  ir  vykdant  tos  pačios
dienos  Seimo  rezoliuciją  “Dėl  Lietuvos integracijos į Europos
Sąjungą   reikalų   vieningo   koordinavimo”.   Neginčydamas,  ar
laikytina  korektiška  formuluotė  “vykdydama Seimo rezoliuciją”,
pareiškėjas  teigia,  kad  rezoliucijoje  kalbama  tik apie vieną
ministeriją    (“[….]    reorganizuojamos    Europos    reikalų
ministerijos   pagrindu   įsteigti   specialią  instituciją  prie
Vyriausybės  [….]”).  Tuo  tarpu  pagal  Įstatymo  įgyvendinimo
įstatymą   trys   ministerijos  panaikinamos  (1  straipsnis),  o
Vyriausybei   siūloma   (2  straipsnis)  nustatyti  1  straipsnio
įgyvendinimo   tvarką   ir  terminus,  taip  pat  vietoj  Europos
reikalų   ministerijos  prie  Vyriausybės  įsteigti  instituciją,
atsakingą  už  Lietuvos  integracijos  į Europos Sąjungą klausimų
sprendimą.
Biudžetinių    įstaigų    (taip    pat    ir    ministerijų)
reorganizavimo  tvarką  numato Biudžetinių įstaigų įstatymas. Šio
įstatymo  4  straipsnyje  yra  nustatyta:  “Biudžetines  įstaigas
reorganizuoja  arba  likviduoja jų steigėjai Lietuvos Respublikos
Vyriausybės  nustatyta  tvarka, jeigu įstatymai nenumato kitaip.”
Ir   Konstitucijoje,  ir  Vyriausybės  įstatyme  įtvirtinta,  kad
ministerijų  steigėjas  yra  Seimas,  tačiau  jis  nei pats ėmėsi
reorganizuoti ministerijas, nei pavedė tai atlikti Vyriausybei.
Pareiškėjas  nurodo,  kad  pagal  Konstitucijos 94 straipsnį
ir   Vyriausybės   įstatymo   22   straipsnį   Vyriausybė  “vykdo
įstatymus  ir  Seimo  nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo”. Taigi
Vyriausybė,     imdamasi    reorganizuoti    Seimo    panaikintas
ministerijas,   viršijo   savo   įgaliojimus,  todėl  Vyriausybės
nutarimo  1,  2,  5 ir 6 punktai prieštarauja Konstitucijos 67 ir
94  straipsniams,  Vyriausybės  įstatymui,  Vyriausybės  įstatymo
pakeitimo  įstatymo  įgyvendinimo  įstatymui, Biudžetinių įstaigų
įstatymui.
2.   Vyriausybės   nutarimo  8  punkte  nustatyta:  “Finansų
ministerija   turi   Lietuvos   valstybės  biudžeto  asignavimus,
skirtus   buvusioms   Europos   reikalų  ministerijai,  Ryšių  ir
informatikos    ministerijai   bei   Statybos   ir   urbanistikos
ministerijai,  taip  pat Komunalinio ūkio departamentui, buvusiam
prie   Statybos   ir   urbanistikos   ministerijos,   atitinkamai
perskirstyti    Aplinkos   ministerijai,   Valdymo   reformų   ir
savivaldybių   reikalų   ministerijai,   Europos  komitetui  prie
Lietuvos   Respublikos   Vyriausybės,  Susisiekimo  ministerijai,
Ūkio  ministerijai,  Užsienio reikalų ministerijai, atsižvelgdama
į    Lietuvos   Respublikos   Vyriausybės   nutarimus,   kuriuose
nustatytas maksimalus leistinas etatų skaičius.”
Pareiškėjas  daro  išvadą,  kad  Vyriausybė  nutarimu, t. y.
poįstatyminiu  aktu,  pakeitė  1998  metų  biudžeto įstatymą. Tuo
tarpu   Konstitucijos   132   straipsnis   nustato  kitą  tvarką:
“Biudžetiniais   metais   Seimas   gali  pakeisti  biudžetą.  Jis
keičiamas   pagal   tą   pačią  tvarką,  pagal  kurią  sudaromas,
priimamas   ir   patvirtinamas.”   Konkrečiai  tai  reiškia,  kad
Vyriausybė  teikia  atitinkamo įstatymo projektą Seimui, o Seimas
(ir tiktai Seimas) tvirtina biudžetą, keičia biudžeto įstatymą.
Pareiškėjas   mano,   kad  Vyriausybės  nutarimo  8  punktas
prieštarauja   Konstitucijos   132   straipsniui  ir  Vyriausybės
įstatymui.

III
Rengiant   bylą   Konstitucinio   Teismo   posėdžiui  gautas
suinteresuoto  asmens  atstovų – Vyriausybės kanceliarijos Teisės
ir   teisėtvarkos   skyriaus   vedėjos  R.  Ruškytės  ir  finansų
viceministro E. Žilevičiaus paaiškinimas.
Paaiškinime  teigiama,  kad  Vyriausybė,  vykdydama Įstatymo
įgyvendinimo   įstatymo   2   straipsnį   ir  Seimo  rezoliuciją,
perskirstė   buvusių   Europos  reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir
informatikos     ministerijos,     Statybos    ir    urbanistikos
ministerijos   vykdytas   funkcijas   kitoms   ministerijoms  bei
Vyriausybės  įstaigoms.  Dėl šių teisėtų Vyriausybės veiksmų buvo
perskirstyti    atitinkami    valstybės   biudžeto   asignavimai.
Vadovaujantis  Lietuvos  Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto
ir   savivaldybių   biudžetų   finansinių  rodiklių  patvirtinimo
įstatymo    10    straipsnio    nuostatomis    atitinkamai   buvo
perskirstyti  patvirtinti  asignavimai,  tačiau  bendra valstybės
biudžeto  asignavimų  suma  liko  nepakitusi.  Atstovai mano, kad
Vyriausybės   nutarimas   neprieštarauja   Konstitucijai  ir  jau
minėtiems įstatymams.

IV
Pareiškėjo  atstovas  P.  Papovas teisminio nagrinėjimo metu
paaiškino,  kad  Seimas  pats  nustatė,  kokiu  būdu  ministerija
nustos  egzistuoti,  t. y. kad tai bus padaryta panaikinimo, o ne
reorganizavimo  būdu.  Pagal  Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo  1
straipsnį  buvo  panaikintos  trys ministerijos. Jo 2 straipsnyje
nustatyta,  kad  Vyriausybė  iki  gegužės  1  d. turi nustatyti 1
straipsnio  įgyvendinimo  tvarką.  Naujos  redakcijos Vyriausybės
įstatyme  nustatytame  ministerijų  sąraše  yra 14 ministerijų, o
ne  17,  nes  3  ministerijos  panaikintos,  jų nebėra. Tuo tarpu
Vyriausybė  savo  nutarime,  nors ir pripažįsta, kad ministerijos
yra   panaikintos,   jas   reorganizuoja,   t.   y.  perduoda  jų
funkcijas,    nors   pagal   Civilinio   kodekso   37   straipsnį
reorganizuoti   galima  tik  egzistuojančią  įstaigą.  Vyriausybė
turėjo  tik  paskirstyti turtą ir teikti Seimui įstatymo projektą
dėl  biudžetinių  lėšų panaudojimo ir paskirstymo, t. y. dėl 1998
metų  valstybės  biudžeto  patikslinimo.  Pati Vyriausybė skirstė
pinigus,   tuo  tarpu  asignavimus  ministerijoms  skyrė  Seimas,
todėl  pagal  Konstituciją  jie  turėjo  būti  pakeisti tokia pat
tvarka, kaip ir buvo paskirti.
Pareiškėjo  atstovas  Č. Juršėnas teisminio nagrinėjimo metu
paaiškino,   kad  Lietuvos  Parlamentui  ne  kartą  buvo  iškilęs
klausimas   dėl   ministerijų,   nes   nei   Konstitucijoje,  nei
Vyriausybės    įstatyme   nekalbama   apie   jų   reorganizavimą.
Parlamentas   keletą   kartų   svarstė   panaikintų   ministerijų
funkcijų    perskirstymą.    Perskirstymas    buvo    įtvirtintas
įstatymais.    1994    m.   buvo   naikinamos   ministerijos   ir
reorganizavimo  klausimą  sprendė  Seimas. 1996 m. gruodžio 12 d.
įstatymu  buvo  panaikintos  atitinkamos ministerijos. Vyriausybė
reorganizacijų  nedarė.  Buvo  sudarytos likvidavimo komisijos, o
1997  m.  kovo  7  d. nutarimu Vyriausybė perskirstė turtą. Taigi
precedentas   yra,   ir  tai  darė  ta  pati  Vyriausybė,  kurios
nutarimas dabar ginčijamas.
Likvidavimas  ir  panaikinimas  laikomas  tuo  pačiu dalyku.
1996  m.  gegužės  10  d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 554 “Dėl
biudžetinių   įstaigų   reorganizavimo   ir  likvidavimo  tvarkos
patvirtinimo”.  Pagal  šią  tvarką įstaigos reorganizuojamos, kai
jos  sujungiamos,  padalijamos  ir  pan., o likviduojamos, kai jų
veikla  visiškai  nutraukiama.  Tai  du  skirtingi dalykai, kurie
Vyriausybės  nutarime  neišskiriami.  Reorganizuodama panaikintas
ministerijas,   Vyriausybė   viršijo   savo   įgaliojimus.  Pagal
Viešųjų  įstaigų  įstatymo  15  straipsnį  reorganizavimas  – tai
viešosios   įstaigos,  kaip  juridinio  asmens,  pertvarkymas  be
likvidavimo procedūros. Kito reorganizavimo aiškinimo nėra.
Pareiškėjo   atstovas   teigė,   kad  biudžetinė  teisė  yra
didžioji   Parlamento   teisė,   sąlygojanti   valdžių  atskyrimo
principą.  Vyriausybė  gali  tik  siūlyti  biudžeto projektą. Kai
Seimas  priima  atitinkamą  įstatymą, Vyriausybė turi jį vykdyti.
Biudžeto  įstatymas  yra  konkretus.  Juo  nustatomos  konkrečios
asignavimų   sumos,   kurios   tik   Seimo  sprendimu  gali  būti
keičiamas.  Lietuvoje  nėra  deleguotos  įstatymų leidybos, todėl
Seimas savo įgaliojimų negali atiduoti Vyriausybei.
Pareiškėjo  atstovas  A.  Butkevičius  teisminio nagrinėjimo
metu  paaiškino,  kad  Vyriausybės  nutarimo  8  punktas suteikia
teisę   Finansų   ministerijai   biudžeto   asignavimus,  skirtus
panaikintoms    ministerijoms,    taip   pat   Komunalinio   ūkio
departamentui,   atitinkamai   perskirstyti   Aplinkos,   Valdymo
reformų   ir   savivaldybių   reikalų,   Ūkio,  Užsienio  reikalų
ministerijoms   bei   Europos   reikalų   komitetui.   Vyriausybė
poįstatyminiu  aktu  pakeitė biudžeto įstatymą. Taip pažeidžiamas
Konstitucijos    132    straipsnis,    kuriame   nustatyta,   kad
biudžetiniais  metais  Seimas  gali pakeisti biudžetą. Vyriausybė
gali  tik  teikti Seimui atitinkamo įstatymo projektą. Tik Seimas
tvirtina   biudžetą,   keičia   biudžeto   įstatymą.  Biudžetinės
sandaros   įstatymo   17  straipsnyje  taip  pat  nustatyta,  kad
Vyriausybė  svarsto  valstybės  biudžeto  projektą  ir  teikia jį
Seimui,  nurodydama  bendrą  pajamų  sumą ir jų paskirstymą pagal
mokesčių,   pajamų   rūšis,  taip  pat  asignavimus  iš  biudžeto
įvairioms  institucijoms  ir  programoms.  Taigi  įstatymu yra ne
tik   tvirtinama  bendra  asignavimų  suma,  bet  ir  asignavimai
skirstomi  pagal  atskirus  asignavimų valdytojus. Tam tikra suma
asignavimų   valdytojui   yra  skiriama  ir  pastatų  išlaikymui,
priežiūrai,    inventoriui   įsigyti.   Likvidavus   ministeriją,
asignavimų   suma  perkeliama  į  kitą,  tad  dalis  išlaidų  yra
sutaupoma.    Taigi   Vyriausybė   poįstatyminiu   aktu   pakeitė
valstybės biudžeto įstatymą.

V
Pareiškėjas   prašyme   nurodo,   kad   Vyriausybė,   minėtu
nutarimu  reorganizuodama  panaikintas  ministerijas, viršijo jai
suteiktus įgaliojimus.
Atsižvelgdamas  į  tai,  kad  pareiškėjas  prašyme nenurodė,
kurioms   konkrečioms   Konstitucijos  ir  įstatymų  normoms,  jo
manymu,    ginčijamas    Vyriausybės    nutarimas   prieštarauja,
Konstitucinis    Teismas   nagrinės   jo   atitikimą   tik   toms
Konstitucijos  ir  įstatymų normoms, kurios reguliuoja pareiškėjo
prašyme   nurodytus   santykius,   t.  y.  ginčijamo  Vyriausybės
nutarimo   1,  2,  5  ir  6  punktų  atitikimą  Konstitucijos  67
straipsnio  8  punktui,  94  straipsnio  2  punktui,  Vyriausybės
įstatymo  22  straipsnio  2  punktui,  29  straipsnio  2  daliai,
Vyriausybės  įstatymo  pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsniui, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniui.

VI
Suinteresuoto    asmens   atstovė   R.   Ruškytė   teisminio
nagrinėjimo  metu  paaiškino,  jog Biudžetinių įstaigų įstatymo 4
straipsnis   numato,   kad   biudžetines  įstaigas  jų  steigėjai
reorganizuoja  ir  likviduoja Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu
įstatymas  nenumato  kitaip.  Dėl  to Seimas 1998 m. balandžio 28
d.   ir  priėmė  specialų  įstatymą,  numatantį  kitokią  tvarką.
Priimdamas  įstatymą  Seimas  sprendė  ne ministerijų likvidavimo
ar   reorganizavimo,  o  tik  jų  panaikinimo  klausimą.  Dėl  to
Vyriausybė  negalėjo  pažeisti Biudžetinių įstaigų įstatymo, kiek
tai  susiję  su likvidavimu, nes Vyriausybė nesprendė likvidavimo
klausimo.
Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo  1  straipsnyje  nustatyta,
kad   panaikinamos   ministerijos.   Įgyvendindama   šį  įstatymą
Vyriausybė  nustato  įgyvendinimo  tvarką  ir  terminus. Pagal jį
ministerijos  yra  naikinamos,  o  kaip, kokiais būdais ir tvarka
tai  daryti,  pavesta  spręsti  Vyriausybei. Suinteresuoto asmens
atstovės   nuomone,   tai  patvirtina  ir  Įstatymo  įgyvendinimo
įstatymo   2  straipsnio  2  punktas,  kuriame  Vyriausybei  buvo
konkrečiai  nurodyta,  kokiu būdu ji turi panaikinti šio įstatymo
1  straipsnyje  nurodytą  Europos reikalų ministeriją. Kokiu būdu
naikinamos   kitos   dvi  ministerijos,  pavesta  spręsti  pačiai
Vyriausybei.  Vyriausybė  tiksliai  vykdė  Įstatymo  įgyvendinimo
įstatymą  ir,  vadovaudamasi Konstitucijos 67 ir 94 straipsniais,
nepažeidė jokio kito įstatymo.
Suinteresuoto  asmens  atstovės  teigimu, Civilinis kodeksas
leidžia   reorganizuoti   tik   egzistuojantį   juridinį  asmenį.
Sąvokos  “ministerijos  panaikinimas”  ir  “reorganizavimas” turi
šiek   tiek  kitokį  turinį  negu  juridinio  asmens  likvidavimo
atveju.  Reorganizavimas  numatytas  Civiliniame  kodekse. Be to,
privatinės  teisės  normos  neturėtų  būti  taikomos  viešiesiems
santykiams.  Ministerijos  tuo metu egzistavo, nes įstatymas buvo
priimtas  balandžio  28  d.,  o Vyriausybei nustatyti tvarką buvo
pavesta   iki   gegužės   1   d.  Tokie  terminai  yra  nerealūs.
Panaikinimas  yra  ne  vienkartinis  aktas,  o  procedūra. Kokios
nors  ministerijos  funkcijos  negali  nutrūkti  –  jos turi būti
perduotos  kitoms  institucijoms.  Šis procesas yra įgyvendinamas
nuosekliai,  dėl  to  Seimas pavedė tai padaryti Vyriausybei, nes
pagal Konstitucijos 94 straipsnį ji tvarko krašto reikalus.
Suinteresuoto   asmens  atstovės  nuomone,  Seimo  pavedimas
perskirstyti   biudžeto  asignavimus  buvo  duotas  dėl  to,  kad
naikinamų    ministerijų    funkcijos    perduotos   atitinkamoms
ministerijoms,  kurioms  padidintos  asignavimų sumos. Vyriausybė
vadovavosi  Konstitucijos  94  straipsniu  ir tiksliai vykdė 1998
metų  valstybės  biudžeto  ir  savivaldybių  biudžetų  finansinių
rodiklių  patvirtinimo  įstatymo  10  straipsnio  4 punktą, kuris
suteikia   Vyriausybei   ar   jos  įgaliotai  institucijai  teisę
atitinkamai   pakeisti   patvirtintus   asignavimus.   Šią  teisę
Vyriausybė  įgyvendino  ne  keisdama  biudžetą,  o  vykdydama  jį
atlikusi   tik   techninį  patvirtintų  asignavimų  perskirstymą.
Seimas  1998  m.  gruodžio  1 d. priimdamas Biudžeto pakeitimo ir
papildymo įstatymą patvirtino šį asignavimų perskirstymą.
Suinteresuoto  asmens  atstovas  E.  Žilevičius  teisminiame
posėdyje    paaiškino,    kad   asignavimai   buvo   perskirstyti
nekeičiant  bendros  biudžetų  apimties.  Atliktos  tik  biudžeto
vykdymo  procedūros.  Reorganizavimas  vyko  3-4 mėnesius. Per tą
laiką  biudžeto  asignavimų  sumos dėl ministerijų reorganizavimo
ir  naikinimo  buvo suformuluotos ir patikslintos tikslinant 1998
metų  biudžetą,  pateiktos  Seimui,  ir  Seimas  jas  patvirtino.
Seimas   laikinai  delegavo  savo  teisę  Vyriausybei,  o  po  to
įstatymu  patvirtino  sumas,  kurias  Vyriausybės nutarimu pavedė
Finansų ministerijai.

Konstitucinis Teismas
konstatuoja:

I
Dėl  Vyriausybės  1998  m.  gegužės  22  d. nutarimo Nr. 620
“Dėl  buvusių  Statybos  ir  urbanistikos  ministerijos,  Europos
reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir informatikos ministerijos ir jų
institucijų  reorganizavimo  tvarkos  bei  terminų”  1, 2, 5 ir 6
punktų  atitikimo  Konstitucijos  67  straipsnio  8  punktui,  94
straipsnio  2  punktui,  Vyriausybės  įstatymo  22  straipsnio  2
punktui,  29  straipsnio 2 daliai, Vyriausybės įstatymo pakeitimo
įstatymo   įgyvendinimo   įstatymo   1  straipsniui,  Biudžetinių
įstaigų įstatymo 4 straipsniui.
1.   Seimas   1998   m.  balandžio  28  d.  priėmė  Lietuvos
Respublikos   Vyriausybės  įstatymo  pakeitimo  įstatymą,  kuriuo
Vyriausybės   įstatymą   išdėstė   nauja  redakcija.  Vyriausybės
įstatymas  įsigaliojo  1998 m. gegužės 1 d. Pagal šio įstatymo 29
straipsnio   1   dalyje  nustatytą  ministerijų  sąrašą  Lietuvos
Respublikoje   yra   14  ministerijų  (pagal  anksčiau  galiojusį
Vyriausybės įstatymą jų buvo 17).
Tą  pačią  dieną  priimtas ir Vyriausybės įstatymo pakeitimo
įstatymo  įgyvendinimo  įstatymas. Kaip ir Vyriausybės įstatymas,
jis  įsigaliojo  1998  m.  gegužės  1  d.  Pagal  šio  įstatymo 1
straipsnį  panaikinama  Europos  reikalų  ministerija,  Ryšių  ir
informatikos    ministerija    bei   Statybos   ir   urbanistikos
ministerija.   Įstatymo   įgyvendinimo   įstatymo  2  straipsnyje
nustatyta:
“Vyriausybė:
1)  iki  1998  m.  gegužės  1  d.  nustato  šio  įstatymo  1
straipsnio įgyvendinimo tvarką ir terminus;
2)   vietoj   Europos  reikalų  ministerijos  įsteigia  prie
Vyriausybės  instituciją,  atsakingą  už  Lietuvos integracijos į
Europos Sąjungą klausimų sprendimą”.
2.  Vyriausybė  1998 m. gegužės 22 d. priimtame nutarime Nr.
620  “Dėl  buvusių Statybos ir urbanistikos ministerijos, Europos
reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir informatikos ministerijos ir jų
institucijų  reorganizavimo  tvarkos  bei  terminų” nustatė, kaip
vykdomas  Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo  2 straipsnis ir Seimo
1998  m.  balandžio  28 d. rezoliucija “Dėl Lietuvos integracijos
į   Europos  Sąjungą  reikalų  vieningo  koordinavimo”.  Nutarime
nurodoma,   kad   tai   atliekama   “reorganizuojant   panaikintą
Statybos    ir    urbanistikos    ministeriją”    (1    punktas),
“reorganizuojant  panaikintą  Ryšių  ir informatikos ministeriją”
(2   punktas),   įsteigiant   “reorganizuojamos  Europos  reikalų
ministerijos    pagrindu    Europos    komitetą   prie   Lietuvos
Respublikos   Vyriausybės”   (5   punktas)   ir  “reorganizuojant
panaikintą  Europos  reikalų  ministeriją į Europos komitetą prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės” (6 punktas).
3.   Konstitucijos   5   straipsnio   1   dalyje  nustatyta:
“Valstybės    valdžią   Lietuvoje   vykdo   Seimas,   Respublikos
Prezidentas   ir   Vyriausybė,   Teismas.”   Šioje  Konstitucijos
normoje   įtvirtintas  valstybės  valdžių  padalijimo  principas,
kuris   toliau   kituose   Konstitucijos  straipsniuose  detaliau
atskleidžiamas    nustatant    kiekvienos    valstybės   valdžios
įgaliojimus, jų tarpusavio santykius.
Konstitucinis  Teismas  savo  nutarimuose  ne kartą (1995 m.
spalio  26  d.,  1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d. ir
kt.)  yra  pažymėjęs,  kad  valdžių padalijimo principas reiškia,
jog  įstatymų  leidžiamoji,  vykdomoji  ir teisminė valdžios turi
būti  atskirtos,  pakankamai  savarankiškos;  tarp  jų  turi būti
pusiausvyra.    Kiekviena    valdžia    įgyvendinama    per   jos
institucijas,    kurioms    suteikiama    paskirtį    atitinkanti
kompetencija.   Institucijos   kompetencijos   konkretus  turinys
priklauso ir nuo jos vietos valdžios institucijų sistemoje.
Konstitucijoje    nustatant    įstatymų   leidžiamosios   ir
vykdomosios  valdžios  institucijų  funkcijas bei įgaliojimus yra
numatyta  jų  tarpusavio  sąveika.  Tokia norma yra Konstitucijos
67  straipsnio  8  punkte: Seimas “Vyriausybės siūlymu steigia ir
panaikina  Lietuvos  Respublikos  ministerijas”. Šie įgaliojimai,
susiję   su   ministerijų   steigimu  ir  panaikinimu,  pakartoti
Vyriausybės   įstatymo  29  straipsnio  2  dalyje.  Be  to,  joje
nustatyta,   kad  ministerijas  Vyriausybės  siūlymu  steigia  ir
panaikina  Seimas  priimdamas  įstatymą.  Būtent toks yra 1998 m.
balandžio  28  d. priimtas Įstatymo įgyvendinimo įstatymas, pagal
kurio 1 straipsnį panaikinamos trys ministerijos.
4.   Ministerijos  yra  specialios  kompetencijos  valstybės
valdymo  institucijos.  Jas  steigiant  ar  panaikinant  siekiama
organizuoti   valdymą   įvairiose   srityse.   Ministerija  vykdo
įstatymų  ir  kitų  teisės  aktų  jai  pavestos srities valstybės
valdymo   funkcijas   ir   šioje   srityje  įgyvendina  valstybės
politiką.  Vykdydamos  savo funkcijas, ministerijos neišvengiamai
dalyvauja  ne  tik  valdymo,  bet  ir  kituose  įvairaus pobūdžio
(turtiniuose,    darbo    ir    kt.)   teisiniuose   santykiuose.
Ministerijos yra juridiniai asmenys.
Konstitucijos   67  straipsnio  8  punktas  įtvirtina  Seimo
teisę  steigti  ir  panaikinti ministerijas. Šių Seimo įgaliojimų
įgyvendinimas  yra  saistomas konkrečių Konstitucijoje įtvirtintų
Vyriausybės  įgaliojimų:  jeigu  Vyriausybė nepateikia konkretaus
pasiūlymo,   Seimas   negali   priimti   sprendimo   steigti   ar
panaikinti  ministeriją.  Taigi  ši Konstitucijos norma užtikrina
įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pusiausvyrą.
5.   Vyriausybė   1998  m.  balandžio  20  d.  teikė  Seimui
Vyriausybės  įstatymo  pakeitimo  įstatymo  įgyvendinimo įstatymo
projektą   Nr.   1138(2).   Šio  įstatymo  projekto  viena  iš  1
straipsnio    alternatyvų    buvo    siūlymas   panaikinti   tris
ministerijas   (Europos   reikalų,   Ryšių  ir  informatikos  bei
Statybos ir urbanistikos).
Pagal  1998  m. balandžio 28 d. priimto Vyriausybės įstatymo
(naujos    redakcijos)   29   straipsnio   1   dalyje   nustatytą
ministerijų  sąrašą  Lietuvos  Respublikoje  yra  14 ministerijų.
Tarp   jų   nėra  Europos  reikalų,  Ryšių  ir  informatikos  bei
Statybos  ir  urbanistikos ministerijų, panaikintų pagal Įstatymo
įgyvendinimo   įstatymo   1   straipsnį.   Nurodytieji  įstatymai
įsigaliojo  1998  m.  gegužės  1  d. Taigi nuo šios datos minėtos
ministerijos,   kaip   valstybės   valdymo   institucijos,   buvo
panaikintos.
Įstatymo    įgyvendinimo    įstatyme    nebuvo   sprendžiami
panaikintų    ministerijų    vykdytų    funkcijų    išlikimo   ar
perskirstymo  kitoms  įstaigoms  klausimai, išskyrus tai, kad šio
įstatymo  2  straipsnio 2 punkte nustatyta, jog Vyriausybė vietoj
Europos   reikalų  ministerijos  įsteigia  specialią  instituciją
prie  Vyriausybės,  atsakingą  už Lietuvos integracijos į Europos
Sąjungą    klausimų   sprendimą.   Įstatyme   taip   pat   nebuvo
reglamentuoti  klausimai,  susiję  su ministerijų, kaip juridinių
asmenų, pasibaigimu.
Vyriausybės  įstatymo  29  straipsnio  10  dalyje nustatyta,
kad   ministerijų   uždaviniai,  funkcijos  ir  teisės  nustatomi
įstatymuose,  ministerijų  nuostatuose,  Vyriausybės nutarimuose.
Ministerijų  nuostatus  tvirtina Vyriausybė (Vyriausybės įstatymo
8  straipsnis).  Kadangi  Įstatymo  įgyvendinimo  įstatyme nebuvo
konkrečiai  sureguliuotas  ministerijų  funkcijų perskirstymas ir
tolesnis     panaikintų    ministerijų    reikalų    sutvarkymas,
Vyriausybė,  realizuodama  savo  kompetenciją  (Konstitucijos  94
straipsnio  1  ir  3  punktai)  ir vykdydama Vyriausybės įstatymo
pakeitimo   įstatymo   įgyvendinimo   įstatymą  (2  straipsnio  1
punktas),  turėjo  įgaliojimus perskirstyti ministerijų funkcijas
ir   reguliuoti   kitus   santykius,   kylančius   iš   to,   kad
ministerijos panaikintos.
6.  Pareiškėjas  prašyme  teigia, kad panaikintų ministerijų
reorganizavimas prieštarauja Biudžetinių įstaigų įstatymui.
Ministerija   pagal   finansavimo   šaltinį  yra  biudžetinė
įstaiga.   Pagal   Biudžetinių   įstaigų   įstatymo  4  straipsnį
biudžetines  įstaigas  reorganizuoja arba likviduoja jų steigėjai
Vyriausybės  nustatyta  tvarka,  jeigu įstatymai nenumato kitaip.
Konstitucijos  67  straipsnio  8  punkte  nustatyta,  kad  Seimas
Vyriausybės  siūlymu  steigia  ir  panaikina Lietuvos Respublikos
ministerijas.  Analogiška  yra Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio
2   dalies   norma.   Vadinasi,   Biudžetinių  įstaigų  įstatymas
ministerijų   steigimo   ir   panaikinimo   nereguliuoja,   todėl
ginčijamo  Vyriausybės  nutarimo  1,  2,  5  ir  6  punktai šioje
byloje  nagrinėjamu  aspektu  neprieštarauja  Biudžetinių įstaigų
įstatymo 4 straipsniui.
7.   Vykdydama   Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymą  ir  Seimo
rezoliuciją  Vyriausybė  nutarimo  1,  2,  6  punktuose pavartojo
formuluotes  “reorganizuojant  panaikintą  [….] ministeriją”, o
5   punkte   –  “įsteigti  reorganizuojamos  [….]  ministerijos
pagrindu”.
Ministerijos  panaikinimas  reiškia,  kad  jos, kaip valdymo
institucijos,  nelieka.  Taigi  panaikintos ministerijos negalima
reorganizuoti.  Teisinės  logikos  požiūriu  Vyriausybės nutarime
pavartotas     teisinių    sąvokų    junginys    “reorganizuojant
panaikintą”  yra  netinkamas,  nes  šios  sąvokos  paneigia viena
kitą.  Ministerijos  pagal įstatymus buvo panaikintos nuo 1998 m.
gegužės  1  d.,  todėl  vėlesniu,  t.  y.  1998 m. gegužės 22 d.,
Vyriausybės  nutarimu  jos negalėjo būti reorganizuojamos. Teisės
aktuose   netinkamai  pavartojus  sąvokas  teisinis  reguliavimas
gali  tapti  neaiškus.  Tačiau  ar  dėl netinkamo nurodytų sąvokų
vartojimo    ginčijamas   Vyriausybės   nutarimas   pripažintinas
prieštaraujančiu  Konstitucijai,  galima spręsti tik išsiaiškinus
minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo tikslą ir turinį.
Kaip  minėta,  Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymu  panaikintos
trys   ministerijos.   Vyriausybės   nutarime  nustatyta,  kokios
Statybos   ir  urbanistikos  ministerijos  funkcijos  perduodamos
Aplinkos   ministerijai  (1.1  punktas),  Ryšių  ir  informatikos
ministerijos  –  Susisiekimo (2.1 punktas) bei Valdymo reformų ir
savivaldybių   reikalų   ministerijoms   (2.2  punktas),  Europos
reikalų   ministerijos   –   Europos   komitetui   prie  Lietuvos
Respublikos  Vyriausybės  (6.1  punktas),  Ūkio ministerijai (6.3
punktas),   valstybės   įmonei   Valstybės   turto   fondui  (6.4
punktas).  Vyriausybės  nutarime reglamentuoti ir kiti santykiai,
susiję  su  ministerijų  panaikinimu.  Jame  nustatytas  teisinis
reguliavimas   atitinka  Įstatymo  įgyvendinimo  įstatymo  tikslą
panaikinti    ministerijas,    nes   šiuo   nutarimu   buvo   tik
perskirstytos  panaikintų  ministerijų vykdytos valdymo funkcijos
ir    sureguliuoti    kiti    santykiai,    kylantys   panaikinus
ministerijas.   Kaip   minėta,   Vyriausybės  nutarime  pavartotų
teisinių   sąvokų   junginys   “reorganizuojant  panaikintą”  yra
netinkamas,  nes  jos  paneigia viena kitą, tačiau tai nereiškia,
kad  Vyriausybė  šiuo  atveju  viršijo  Konstitucijos ir įstatymų
jai suteiktus įgaliojimus.
Remiantis   išdėstytais   motyvais   darytina   išvada,  kad
Vyriausybės  1998  m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 620 “Dėl buvusių
Statybos    ir   urbanistikos   ministerijos,   Europos   reikalų
ministerijos,   Ryšių   ir   informatikos   ministerijos   ir  jų
institucijų  reorganizavimo  tvarkos  bei  terminų”  1, 2, 5 ir 6
punktai  neprieštarauja  Konstitucijos  67  straipsnio 8 punktui,
94  straipsnio  2  punktui,  Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2
punktui,  29  straipsnio 2 daliai, Vyriausybės įstatymo pakeitimo
įstatymo   įgyvendinimo   įstatymo   1  straipsniui,  Biudžetinių
įstaigų įstatymo 4 straipsniui.

II
Dėl  Vyriausybės  1998  m.  gegužės  22  d. nutarimo Nr. 620
“Dėl  buvusių  Statybos  ir  urbanistikos  ministerijos,  Europos
reikalų  ministerijos,  Ryšių  ir informatikos ministerijos ir jų
institucijų   reorganizavimo   tvarkos   bei  terminų”  8  punkto
atitikimo  Konstitucijos  132  straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės
įstatymui.
1.   Vyriausybės   nutarimo  8  punkte  nustatyta:  “Finansų
ministerija   turi   Lietuvos   valstybės  biudžeto  asignavimus,
skirtus   buvusioms   Europos   reikalų  ministerijai,  Ryšių  ir
informatikos    ministerijai   bei   Statybos   ir   urbanistikos
ministerijai,  taip  pat Komunalinio ūkio departamentui, buvusiam
prie   Statybos   ir   urbanistikos   ministerijos,   atitinkamai
perskirstyti    Aplinkos   ministerijai,   Valdymo   reformų   ir
savivaldybių   reikalų   ministerijai,   Europos  komitetui  prie
Lietuvos   Respublikos   Vyriausybės,  Susisiekimo  ministerijai,
Ūkio  ministerijai,  Užsienio reikalų ministerijai, atsižvelgdama
į    Lietuvos   Respublikos   Vyriausybės   nutarimus,   kuriuose
nustatytas maksimalus leistinas etatų skaičius.”
Pareiškėjas   teigia,   kad  Vyriausybė  poįstatyminiu  aktu
pakeitė   1998   metų   biudžeto  įstatymą  ir  tai  prieštarauja
Konstitucijos 132 straipsniui bei Vyriausybės įstatymui.
2.  Konstitucijos  5  straipsnio  2  dalyje  nustatyta,  kad
valdžios    galias   riboja   Konstitucija.   Šis   konstitucinis
principas  reiškia  ir tai, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai
nustatyti    konkrečios    valstybinės    valdžios   institucijos
įgaliojimai,   nė  viena  kita  institucija  negali  iš  jos  šių
įgaliojimų    perimti,    o   institucija,   kurios   įgaliojimai
Konstitucijoje  nustatyti,  negali  jų  perduoti  ar  atsisakyti.
Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
3.  Lietuvos  Respublikos  biudžetinės  sandaros įstatymo 11
straipsnyje  nustatyta,  kad  Lietuvos  Respublikos biudžetas yra
centralizuotas  finansinių  išteklių  fondas,  kuriame sukaupiama
ir    perskirstoma   dalis   Respublikos   nacionalinių   pajamų.
Valstybės  biudžeto  sukaupti finansiniai ištekliai yra naudojami
įvairioms   valstybinėms   reikmėms   finansuoti.   Šios  reikmės
išvardytos  Biudžetinės  sandaros  įstatymo 13 straipsnyje. Viena
iš  tokių  reikmių  yra valstybės valdžios ir valdymo institucijų
išlaikymas  (13  straipsnio  7  punktas).  Kad  šios reikmės būtų
finansuotos,  biudžeto  projekte turi būti numatoma ne tik bendra
asignavimų    suma,    bet   ir   jų   paskirstymas   konkrečioms
ministerijoms (17 straipsnio 2 punktas).
Biudžetinis   procesas   apima  įvairių  valstybės  valdžios
institucijų  veiklą.  Konstitucijos  130  straipsnyje  nustatyta:
“Valstybės   biudžeto  projektą  sudaro  Vyriausybė  ir  pateikia
Seimui  ne  vėliau  kaip  prieš  75  dienas  iki biudžetinių metų
pabaigos.”  Ši  Vyriausybės  kompetencija detalizuota Vyriausybės
įstatymo  22  straipsnio  4 punkte, pagal kurį Vyriausybė “rengia
valstybės   biudžeto   projektą   ir   teikia  jį  Seimui;  vykdo
valstybės  biudžetą,  teikia  Seimui  valstybės biudžeto įvykdymo
apyskaitą”.  Vykdydama  Konstitucijoje  ir  Vyriausybės  įstatyme
nustatytus  įgaliojimus,  Vyriausybė  turi  ne  tik teisę, bet ir
pareigą  biudžeto  projekte  numatyti  konkrečias  išlaidų sumas,
būtinas ministerijų vykdomoms valdymo funkcijoms užtikrinti.
Pagal   Konstitucijos  67  straipsnio  14  punktą  valstybės
biudžetą  tvirtina  Seimas.  Tai  jis  daro  priimdamas  įstatymą
(Konstitucijos  131  straipsnio 1 dalis). Be to, Seimas prižiūri,
kaip  valstybės  biudžetas yra vykdomas. Taigi pagal Konstituciją
tik  Seimas  turi  teisę patvirtinti valstybės biudžetą. Įstatymu
tvirtindamas  valstybės  biudžetą,  Seimas  nustato jo pajamas ir
išlaidas.
Vyriausybė   patvirtintą  valstybės  biudžetą  turi  vykdyti
pagal   tą   paskirtį   ir  tomis  apimtimis,  kurios  nustatomos
biudžeto   įstatyme.   Konstitucijos   132  straipsnio  2  dalyje
nustatyta:  “Biudžetiniais  metais Seimas gali pakeisti biudžetą.
Jis  keičiamas  pagal  tą  pačią  tvarką,  pagal kurią sudaromas,
priimamas  ir  patvirtinamas.  Prireikus  Seimas gali patvirtinti
papildomą  biudžetą.”  Taigi  Konstitucija nesuteikia Vyriausybei
galių pačiai pakeisti biudžetą.
4.  Lietuvos  Respublikos  1998  m.  valstybės  biudžeto  ir
savivaldybių  biudžetų  finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme
atskiromis   eilutėmis  patvirtintos  išlaidos  Europos  reikalų,
Ryšių    ir    informatikos    bei   Statybos   ir   urbanistikos
ministerijoms,  taip  pat  nurodyti  konkretūs valstybės biudžeto
asignavimų   valdytojai.   Kaip   minėta,   biudžetiniais  metais
biudžetą  pakeisti  gali tik Seimas ir tik pagal tą pačią tvarką,
pagal  kurią  jis  sudaromas,  priimamas  ir patvirtinamas. Todėl
pakeisti  panaikintų  Europos  reikalų, Ryšių ir informatikos bei
Statybos   ir   urbanistikos   ministerijoms   skirtų  asignavimų
dydžius  ir  asignavimų  valdytojus  galėjo  tik  Seimas  ir  tik
įstatymu  pakeisdamas  įstatymą,  kuriuo  biudžetas patvirtintas.
Pagal   Konstituciją  tokį  biudžeto  pakeitimo  projektą  Seimui
pateikia Vyriausybė.
Tačiau   pagal   ginčijamo  Vyriausybės  nutarimo  8  punktą
valstybės   biudžeto   asignavimus,  įstatymu  skirtus  buvusioms
Europos   reikalų,   Ryšių   ir   informatikos  bei  Statybos  ir
urbanistikos   ministerijoms,   Vyriausybė  pati  pavedė  Finansų
ministerijai    perskirstyti   Aplinkos,   Valdymo   reformų   ir
savivaldybių   reikalų,   Susisiekimo,   Ūkio,  Užsienio  reikalų
ministerijoms  bei  Europos  komitetui  prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės.  Kartu  Vyriausybė pakeitė biudžeto įstatymu valdymo
institucijoms  patvirtintas  asignavimų  sumas  ir jų valdytojus.
Taigi    Vyriausybė   viršijo   Konstitucijoje   jai   nustatytus
įgaliojimus biudžeto srityje.
Remiantis   išdėstytais   motyvais   darytina   išvada,  kad
Vyriausybės  1998  m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 620 “Dėl buvusių
Statybos    ir   urbanistikos   ministerijos,   Europos   reikalų
ministerijos,   Ryšių   ir   informatikos   ministerijos   ir  jų
institucijų   reorganizavimo   tvarkos  bei  terminų”  8  punktas
prieštarauja Konstitucijos 132 straipsnio 2 daliai.
Konstatavęs,  kad  ginčijamo  Vyriausybės nutarimo 8 punktas
prieštarauja   Konstitucijai,  nurodyto  Vyriausybės  nutarimo  8
punkto  atitikimo  Vyriausybės  įstatymui  Konstitucinis  Teismas
šiuo atveju netiria.

Vadovaudamasis   Lietuvos   Respublikos   Konstitucijos  102
straipsniu,  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio Teismo įstatymo
53,   54,   55   ir   56   straipsniais,   Lietuvos   Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:

1.  Pripažinti,  kad  Lietuvos  Respublikos Vyriausybės 1998
m.  gegužės  22  d.  nutarimo  Nr.  620  “Dėl buvusių Statybos ir
urbanistikos  ministerijos,  Europos  reikalų ministerijos, Ryšių
ir  informatikos  ministerijos  ir  jų institucijų reorganizavimo
tvarkos  bei  terminų”  1,  2,  5  ir  6  punktai  neprieštarauja
Lietuvos    Respublikos   Konstitucijai,   Lietuvos   Respublikos
Vyriausybės  įstatymo  22  straipsnio  2 punktui, 29 straipsnio 2
daliai,   Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  įstatymo  pakeitimo
įstatymo   įgyvendinimo   įstatymo   1  straipsniui  ir  Lietuvos
Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniui.
2.  Pripažinti,  kad  Lietuvos  Respublikos Vyriausybės 1998
m.  gegužės  22  d.  nutarimo  Nr.  620  “Dėl buvusių Statybos ir
urbanistikos  ministerijos,  Europos  reikalų ministerijos, Ryšių
ir  informatikos  ministerijos  ir  jų institucijų reorganizavimo
tvarkos    bei   terminų”   8   punktas   prieštarauja   Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 132 straipsnio 2 daliai.

Šis   Konstitucinio   Teismo   nutarimas  yra  galutinis  ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS